Viešoji politika

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Viešoji politika – tam tikra valstybės veiklos sritis, jos iškeltos priežastys, sprendimų priėmimai ir jų įgyvendinimo motyvacija. Terminas viešoji politika dažniausiai vartojamas apibūdinant valdžios institucijų, oficialių asmenų elgseną, veiksmus, veiklos kurso pasirinkimą ir praktinį jo įgyvendinimą politikos procese.

Kilmė

Anglų kalboje viešosios politikos sąvokos kilmė siejama su sąvokomis policy ir politics. Kitos šiuolaikinės kalbos (rusų, vokiečių) turi tik vieną terminą (politik, politika), kurie anglų kalboje atitinka policy, politics sąvokas.

Viešosios politikos sąvoka buvo pradėta vartoti XX a. septintajame dešimtmetyje, kai viešosios politikos funkcijos, metodai ir procedūros buvo pripažintos daugelyje šalių, o pati viešoji politika kaip veiklos struktūra tapo gana savarankiška. Senųjų laikų mąstytojai politinės filosofijos traktatuose dažniausiai išskirdavo valdžios vykdomą politiką, ją formuojančias jėgas ir jų poveikį visuomenės raidai. Aristotelis politikos terminą – politea – tapatino su piliečiais ir miesto-valstybės valdymo struktūra bei funkcijomis. Kai kurie šių laikų autoriai, analizuodami viešąją politiką, akcentuoja viešosios valdžios pagrindus – moralumą, sugebėjimus, išsilavinimą, motyvus, kaštus. Dažniausiai ji siejama su su administracinės valdžios vadovavimu viešiesiems reikalams.

Viešosios politikos terminas kilęs iš senosios graikų kalbos. Viešosios politikos samprata buvo siejama su civilizacijos plėtra, nes istoriniai pokyčiai reikalavo sistemingų, racionalesnių valstybės valdymo, komercinės veiklos ir gamybos organizavimo, planavimo, koordinavimo ir naujų biurokratinės kontrolės būdų.

Viešosios politikos turinys

Viešosios politikos turinį ir veiklos kryptis geriausiai išreiškia priimami sprendimai, kurie daro įtaką teisėkūrai, potvarkiams, administracinio reguliavimo taisyklėms. Todėl viešojoje politikoje labai svarbus yra sprendimų rengimas ir jų įgyvendinimas, nes viešoji politika dažniau suvokiama pagal tai, ką valdžios institucijos atlieka, o ne pagal jų planus ir ketinimus.

Klasifikacija

Viešoji politika gali būti negatyvi ir pozityvi:

Negatyvi viešoji politika yra tada, kai valdžios institucijos nepakankamai aktyvios ir būtiniems politiniams sprendimams neužtenka reguliavimo taisyklių, nutarimu ar aktų. Pozityvi viešoji politika remiasi teisėkūra, įstatymų autoritetu. Tada viešosios institucijos yra labai įtakingos, verčia piliečius ir organizacijas tinkamai elgtis ir veikti, naudodamosi įstatymų galia ir netgi prievartos priemonėmis. Taip viešoji politika, siekdama įgyvendinti valstybės priimtus sprendimus, gali reguliuoti valdžios struktūrų elgesį.

Kai kurie politikai politiką skirsto į savarankišką ir procedūrinę:

Savarankiška – tai valstybės institucijų veikla, kai jos gali savarankiškai atlikti su politikos įgyvendinimu susijusias funkcijas, pavyzdžiui, tiesiogiai paskirstyti lėšas interesų grupėms, nustatyti kainas ir kt. Procedūrinei politikai priskiriami daugiau organizaciniai viešosios politikos elementai: atsakomybės paskirstymas, politikos taisyklių ir normų parengimas ir jų laikymasis.

Taip pat viešoji politika gali būti klasifikuojama pagal jos tikslus, vykdymo formas ir kitus požymius.

Rūšys

Pagal įtaką visuomenei išskiriamos šešios viešosios politikos rūšys:

• Paskirstymo politikos esmė yra paslaugų ir paramos įvairioms grupėms paskirstymas.

• Reguliavimo politika suprantama kaip tam tikri apribojimai, limitai, taisyklės individų ar jų grupių elgsenai.

• Savireguliavimo politika yra panaši į reguliavimo politiką, nes ji taip pat draudžia ir reguliuoja kai kuriuos procesus. Nuo reguliavimo politikos ji skiriasi tuo, kad yra pačių reguliuojamų grupių remiama.

• Perskirstymo politiką sudaro valdžios parengtos priemonės, padedančios pakeisti pajamų, vertybių paskirstymą tarp visuomenės grupių.

• Materiali politika suteikia tam tikrų materialinių išteklių, naudos ar valdžios.

• Simbolinė politika neturi išteklių, todėl ji dažniausiai patraukia visuomenę bendražmogiškomis vertybėmis bei idėjomis.

Struktūros elementai pagal A. Raipą

A. Raipa išskiria aštuonis struktūros elementus:

• Pirmasis viešosios politikos elementas yra materialinių vertybių paskirstymas konkretiems viešiesiems tikslams įgyvendinti.

• Antrasis viešosios politikos struktūrinis elementas gali būti apibūdinamas kaip tam tikros netiesioginės vertybės: netiesioginė nauda, šalutiniai poveikiai, faktai ar produktai, atsirandantys dėl viešosios politikos sprendimų.

• Trečiasis elementas apima valdžios institucijų lėšų paskirstymą. Tai sprendimai, skirti kurios nors visuomenės grupės poreikiams paremti, atsižvelgiant į tai, kuriai visuomenės grupei parama yra reikalingiausia.

• Ketvirtasis elementas apima naudą, efektą ar poveikį, gautą naudojant tiesiogines išlaidas, dažniausiai ši išraiška yra piniginė. Jos priklauso nuo ekonominių, socialinių ir geopolitinių veiksnių.

• Penktasis elementas leidžia suprasti netiesioginių išlaidų modelį, kurį sąlygoja valdžios institucijų tiesioginės naudos siekimas, įgyvendinant stambias viešąsias programas ir projektus.

• Šeštasis viešosios politikos elementas – nauda, kurią visuomenės nariai gauna iš apribojimų, licencijų, draudimų, kontrolės taisyklių, kurių vienas tikslas – siekti kiek įmanoma suderinti naudingumo, gamybos ir vartotojų interesus, sumažinti išlaidas.

• Septintasis elementas apibūdina simbolinių skirstymų išlaidas bei gaunamą vertę ir yra susijęs su tokiais terminais: religija, ideologija, demokratija.

• Aštuntasis elementas apima vertę, atsirandančią piliečiams įsitraukus į politikos procesą ir pasirinkus priemones bei galimybę gerinti savo socialines ir ekonomines pozicijas, kurios tiek pat svarbios kaip ir dalyvavimas priimant sprendimus.

Šaltiniai

1. Raipa A. Viešosios politikos vieta viešojo valdymo sistemoje // Įvadas į viešąjį valdymą, KTU leidykla Technologija, 2009.- 17-27p.
2. Raipa A. Viešoji politika ir viešasis administravimas: raida, struktūra ir sąveika, p. 11-21 // Viešoji politika ir administravimas Nr. 1, 2002 Kauno Technologijos universitetas, Lietuvos teisės universitetas