Atverti pagrindinį meniu

Viešoji paslaugavalstybės ar savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijų veikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų numatytais atvejais bei tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir privatūs asmenys.

Viešosios paslaugos samprataKeisti

Kiekvienoje valstybėje viešųjų paslaugų apibrėžimas gali skirtis priklausomai nuo šalies ekonominio, socialinio, kultūrinio išsivystymo lygio, valstybės dalyvavimo paslaugų teikime. Pvz., Prancūzijoje, apibrėžiant viešąsias paslaugas, yra išryškinamas valstybės vaidmuo ir sritys, kurios, kaip manoma, nėra pelningos privačioms kompanijoms. Tuo tarpu Švedijoje viešosios paslaugos apima visas politikos veiklos sritis: dotacijas, švietimą bei šalies socialinės ir ekonominės struktūros vystymą. Didžiojoje Britanijoje viešųjų paslaugų apibrėžimui yra naudojamas terminas socialinė ekonomika. Priešingai, Italijoje paslaugos yra suskirstytos į tas, kurios garantuoja ekonominį konkurencingumą ir į tas, kurios įneša indėlį į socialinę sanglaudą (Maciness,2003).

ES tradicinis viešųjų paslaugų apibrėžimas yra pakeistas bendro intereso paslaugų konceptu (services in the general interest). Teigiama, kad viešosios paslaugos terminas nėra tikslus bei gali turėti skirtingų apibrėžimų, todėl gali kilti nesusipratimų. TačiauEuropiniame kontekste toks supratimas yra dažnai prilyginamas universalios paslaugos sampratai, t. y. įsipareigojimui teikti paslaugas universaliai, priimtinomis kainomis, dažnai nedarant skirtumo tarp teikimo išlaidų skirtinguose regionuose. „Universalios paslaugos“ samprata (Walker, Marr 2002) yra dinaminis konceptas, kuris sutelkia dėmesį į tai, kas ir kokiomis sąlygomis teikia paslaugas. Atsižvelgiant į Europos Bendrijos išdėstytus principus dėl universalių paslaugų, teikėjams yra taikomos prievolės siūlyti aukštos kokybės paslaugas už priimtiną kainą visiems vartotojams. Europos Komisija (toliau EK) apibrėžė viešąsias paslaugas kaip rinkos ir ne rinkos paslaugas, kurias viešosios organizacijos priskiria prie tarnaujančių viešajam interesui ir jos yra specifinių viešųjų paslaugų prievolės objektas. Tuo tarpu LR Viešojo Administravimo įstatyme (1999) viešosios paslaugos apibrėžiamos kaip valstybės ar savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijųveikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytaspaslaugas. Įstatymų numatytais atvejais bei tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir privatūs asmenys. Galiausiai Europos Komisija išskiria „bendro ekonominio intereso paslaugas“, kurios yra susijusios su rinkos paslaugomis ir, apima tokias veiklas: transportą, energetiką ir komunikacijas. Tačiau tokios paslaugos kaip sveikatos apsauga ir švietimas yra paliekamos valstybių narių kompetencijai.[1]

Paslaugų teikimasKeisti

Kiekviena įstatymu savivaldybei priskirta ar savivaldybės tarybos prisiimta bendroji funkcija turi būti priskirta atskiram departamentui ir skyriui, vengiant bet kokio, net ir gretutinio funkcijų dubliavimosi. Tačiau vienas skyrius gali kontroliuoti, kaip kitas skyrius įgyvendina jam priskirtą funkciją. Pavyzdžiui, jeigu Komunalinių paslaugų skyrius organizuoja atliekų tvarkymą, Sveikatos skyrius gali prižiūrėti, ar prisilaikoma sanitarijos normų, Aplinkos apsaugos skyrius gali kontroliuoti, ar atliekos tinkamai rūšiuojamos, ar jas deponuojant arba deginant nepažeidžiami gamtosauginiai normatyvai, o Finansų skyrius gali tikrinti apmokėjimą ir atsiskaitymą už paslaugas.

Taip pat kiekviena skyriui priskirta funkcija turi būti paskirstyta skyriaus tarnautojams, įrašant funkciją ar jos dalį bei jos vykdymo sąlygas į kiekvieno tarnautojo ar darbuotojo darbo aprašymą ar tarnybinę instrukciją. Tokia sistema ne tik supaprastina valdymą, nes kiekvienas darbuotojas žino, ką konkrečiai jis turi veikti atlikdamas pareigas, bet ir leidžia nustatyti optimalų darbuotojų skaičių, nes kiekvienas darbas kiekvienoje darbo vietoje gali būti įvertintas ir laiko, reikalingo funkcijai atlikti normatyvais, ir papildomomis techninėmis išlaidomis, ir darbo užmokesčiu.

ApmokėjimasKeisti

Iš esmės visos administracinės, komunalinės, socialinės ar kitokios paslaugos yra ūkinė veikla, nes už jų teikimą bendruomenei ir gyventojams yra mokama. Mokėjimas gali būti įvairus. Savivaldybės gyventojas už jam asmeniškai suteikiamas bendruomenines, visiems bendruomenės nariams vienodos kokybės ir vienodomis sąlygomis teikiamas paslaugas, taip pat ir už šių paslaugų administravimo paslaugas, savivaldybei susimoka mokėdamas asmeninių arba gyventojo pajamų mokestį. Kartu jis susimoka ir už draudimą, kad tos paslaugos jam ir jo vaikams bus teikiamos ir tada, kai jis, užbaigęs savo darbinę veiklą, nebegalės mokėti to tiesioginio bendruomenės nario mokesčio.

Įmonės už joms savivaldybės teikiamas paslaugas paprastai moka verslo mokesčius. Nekilnojamojo turto mokesčiu dengiamos bendruomeninio turto priežiūros, remonto ir plėtros paslaugos. Už specializuotas paslaugas, priklausomai nuo galimybės jomis pasinaudoti, mokama arba tiesiogiai tas paslaugas teikiančioms ūkinėms struktūroms, arba per savivaldybės kasą – pagal savivaldybės nustatytus tarifus. Sovietinėje sistemoje dauguma ir šių paslaugų išlaidų buvo dengiama bendrųjų mokesčių lėšomis, todėl jos atrodė pakankamai pigios ir neskatino taupyti ne tik bendruomeninio turto, bet ir nacionalinių naudingųjų iškasenų.

Kiekvienas darbas turi būti apmokamas – tai ekonominė aksioma. Todėl ekonomikos požiūriu visi mokesčiai, mokami į savivaldybės ar jos įmonių kasą, yra apmokėjimas už savivaldybės tiesiogiai atliekamą ar jos organizuojamą darbą. Rinkoje niekada nebus įmanoma gauti visas bendruomenei ir jos nariui reikalingas paslaugas, arba jos bus per brangios, nes bus teikiamos tik mažam vartotojų ratui. Savivaldybė paslaugas teikia šiek tiek reguliuodama jų kainas, kad jomis galėtų pasinaudoti visi bendruomenės nariai.

Paslaugų grupėsKeisti

Valstybei paprastai priskiriamos tik tos viešosios paslaugos, kurios yra neatskiriamos nuo valstybinių funkcijų – pilietybės suteikimas, užsienio ryšiai, teisinė apsauga ir kt.

Savivaldybės tiesioginei kompetencijai pirmiausia priskiriamos tos paslaugos, kurias teikiant būtina ypač griežta taisyklių, normų ir standartų kontrolė. Tai:

  • 1. Teritorijos planavimas, ūkio raidos analizė, prognozės, raidos koncepcijų sudarymas.
  • 2. Geografinės informacinės sistemos valdymas – infrastruktūros, turto, gyventojų, jų veiklos, pajamų ir kitų duomenų registras, jo analizė, prognozavimas.
  • 3. Aplinkos kontrolė – statybų planavimas, aplinkosauga, teritorijų sanavimas, pastatų ir statinių kokybės kontrolė.
  • 4. Bendruomeninės infrastruktūros plėtra
  • 5. Viešosios tvarkos palaikymas, civilinė sauga, eismo kontrolė.
  • 6. Socialinės ir sveikatos saugos organizavimas.
  • 7. Gamtos, kultūros, istorijos paveldo globa ir racionalus naudojimas.
  • 8. Švietimo organizavimas ir kontrolė.

Visos šios funkcijos negali būti nei tiesiogiai privatizuotos, nei patikėtos vykdyti privačioms struktūroms.

Tačiau dalį taip pat savivaldybės kompetencijai įstatymo priskiriamų funkcijų pilnai arba bent didžiąja dalimi gali atlikti savivaldybės nuosavybės arba iš dalies privačios įmonės ir įstaigos. Tai daugiausia civilizacijos raidoje atsiradusi ūkinė veikla, pradėta vykdyti pačių savivaldybių arba jų iniciatyva, kuri dėl savo specifikos yra monopolistinė, arba negali būti reguliuojama rinkos metodais:

  • 1. Centralizuotas šilumos, elektros, vandens, dujų tiekimas, lietaus vandens ir buitinių nuotekų valymas, sąvartynai.
  • 2. Viešojo transporto organizavimas.
  • 3. Nekomercinės kultūros, laisvalaikio (teatrų, kino teatrų, parodų salių) organizavimas.
  • 4. Pagrindinis (privalomas) švietimas.
  • 5. Vaikų ir jaunimo dienos centrų, ikimokyklinio ir popamokinio lavinimo organizavimas.
  • 6. Specialusis lavinimas (meno, sporto, techninės kūrybos būreliai ir mokyklos).
  • 7. Gyventojų užimtumo ir viešųjų darbų organizavimas.
  • 8. Socialinio būsto statyba.
  • 9. Kapinių priežiūra.

Trečiąją grupę sudaro veikla, kurią savivaldybės užsakymu ir jos nustatytomis sąlygomis gali atlikti privačios struktūros ar nevyriausybinės organizacijos:

  • 1. Komunalinių atliekų surinkimas ir tvarkymas.
  • 2. Keleivių ir krovinių vežimas.
  • 3. Turizmo organizavimas.
  • 4. Infrastruktūros objektų statyba ir eksploatavimas.
  • 5. Socialinė globa ir rūpyba.

Išankstinis nusistatymas, jog privačios ūkinės veiklos modelis visais atvejais leidžia greičiau, kokybiškiau ir mažesnėmis sąnaudomis vykdyti savivaldybei priskirtas funkcijas, neatlaiko kritikos. Savivaldybės tikslas yra siekti visuotinės gerovės, visiems savivaldybės gyventojams sudaryti vienodas sąlygas naudotis jų lėšomis sukurta infrastruktūra, todėl ūkinės veiklos ekonomiškumas vienoje, atskirai paimtoje ūkio šakoje, neturi tapti lemiamu privatizavimo kriterijumi. Į visą savivaldybės ūkį reikia žiūrėti kompleksiškai. Vienoje ūkio sferoje privatizavimo keliu sumažinus paslaugos kainą, galima susilaukti žymaus tarifo augimo kitoje. Visiškai nepriimtinas yra monopolinių ūkinės veiklos įmonių privatizavimas, ypač, jeigu prarandamos valdymo ir kontrolės galimybės.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Dvorak, J. (2004, balandžio mėn). Viešųjų Paslaugų Privatizacija Lietuvoje – ES Įtaka. „Lietuvos aukštųjų mokyklų vadybos jaunųjų mokslininkų konferencijos darbai“ 2004/7. Vytauto Dydžiojo Universitetas. ISBN 9955-12-038-X