Vidurio Atlanto kalnagūbris
Vidurio Atlanto kalnagūbris – išilgai visą Atlanto vandenyną kertanti povandeninė kalnų grandinė; Vandenyno vidurio kalnagūbrio dalis. Ilgis viršija 18 000 km ir tęsiasi iš šiaurės nuo Arkties iki antarktinių vandenų. Didžiausią plotį pasiekia ties Azorais ir į pietus nuo 30 ° p. pl.
Pagrindinės dalys: Knipovičiaus, Monos, Jan Majeno, Reikjaneso, Šiaurės Atlanto, Pietų Atlanto, Afrikos-Antarktidos.
Išilgai ir skersai suskaidytas lūžių (ypač šiaurėje). Lūžių susikirtimo vietose susidarę gilūs loviai. Viršutinį kalnų sluoksnį sudaro oligoceno-kvartero toleitiniai bazaltai su karbonatinių uolienų tarpsluoksniais, apatinį – juros-oligoceno amfibolitai ir ofiolitai (nuo anortozitų iki ultrabazitų). Kalnagūbrio pietinės pusės šlaituose yra veikiančių povandeninių ugnikalnių. Dalis jų sudaro salas (Dangun Žengimo, Šv. Elenos, Tristano da Kunjos).[1]
-
Kalnagūbrio lūžiai Islandijoje -
Bazaltinis kalnagūbrio paviršius -
Karbonatinės smailės
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Vidurio Atlanto kalnagūbris. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 213–214 psl.