Vidurinė persų kalba
| Vidurinė persų kalba | |
| Kalbama | Sasanidų imperija |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | mirusi kalba |
| Kilmė | indoeuropiečių indoiranėnų iranėnų vakarų iranėnų vid. persų |
| Rašto sistemos | pehlevi raštai, manichėjų raštas, Avestos raštas |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-2 | pal |
| ISO 639-3 | pal |
Vidurinė persų kalba (𐭯𐭠𐭫𐭮𐭩𐭪 = Pārsīk/Pārsīg) arba pehlevi – persų kalbos atmaina, vartota Persiją valdant Sasanidams. Vidurinė persų kalba IV a. pr. m. e. ėmė klostytis iš senosios persų kalbos, o ~VII a. davė pradžią dabartinei persų kalbai.
Vidurinė persų kalba priklauso prie chronologiškai išskiriamų vidurinių iranėnų kalbų, vartotų maždaug tarp 450 m. pr. m. e. ir 650 m. m. e. Greta vidurinės persų kalbos Didžiajame Irane taip pat vartotos partų, baktrų ir kt. kalbos. III a. pr. m. e. partai Arsasidai įkūrė Partijos imperiją ir partų kalbą (podraug su graikų) paskelbė valstybine kalba. III a. m. e. partus nuvertė Sasanidai ir į oficialią vartoseną grąžino persų kalbą, tačiau ji jau ženkliai skyrėsi nuo Achemenidų laikų persų kalbos. Sasanidų laikais ši vidurinė persų kalba tapo prestižine kalba plačiame areale. VII a. Persiją užkariavo arabai musulmonai – persų kalbai pritaikytas arabų raštas, smarkiai arabizuota leksika. Zoroastrų šventikai ir dalis kultūrinio Sasanidų elito priešinosi kalbos arabizavimui ir tebevartojo vidurinę persų kalbą, kurią ėmė vadinti pehlevi („partiška“), supriešindami su naująja farsi.
Vidurinė persų kalba nuo senosios skiriasi šiais bruožais – kalba pereina iš sintetinės į analitinę (nunykęs linksniavimas, supaprastėjęs asmenavimas, gausiai naudojami prielinksniai, polinksniai), pasireiškia ergatyvimo skilimas.[1] Pereidama į dabartinę persų kalbą, ji dar labiau supaprastėjo (numetami nekirčiuoti pradiniai balsiai, nunyksta dalis gramatinių nuosakų, kinta fonetika), gavo daug arabiškų skolinių.
Vidurinė persų kalba buvo užrašoma keletu skirtingų aramėjų rašto atmainų – pehlevi, manichėjų, Avestos (Pazendo) raštais. Dauguma šios kalbos paminklų – teologiniai, liturginiai, ortopraksiniai zoroastrizmo traktatai (dalis jų sukurta jau vid. persų kalbai išėjus iš oficialios vartosenos). Šią kalbą taip pat vartojo manichėjai, todėl yra išlikę III–IX a. manichėjų teologinių veikalų, himnų, homilijų. Taip pat į vid. persų kalbą nestoriečių išverstas siriškas psalmynas. Dar rasta monetų, antspaudų, įrašų papirusuose.
Chronologiškai skirtingų persų k. tarpsnių vardų palyginimas:
| vid. persų | n. persų | sen. persų | lietuviškai |
|---|---|---|---|
| Anāhid | Nāhid | Anāhitā | Anahita |
| Artaxšēr | Ardašir | Artaxšatra | Artakserksas |
| Mihr | Mehr | Mithra | Mitra |
| Rokhsāna | Roksāne | Rokh-šwana | Roksana |
| Pāpak | Bābak | Papakas | |
| Āleksandar, Sukandar | Eskandar | Aleksandras | |
| Pērōz | Pīruz | Pērōč | Piruzas |
| Mihrdāt | Mehrdād | Mithradata | Mitridatas |
| Borān | Borān | Boranas | |
| Husraw, Xusraw | Khosrow | Husravah | Chusravas |
| Zaratu(x)št | Zartōšt | Zartušt | Zaratustra |
| Ōhrmazd | Hormizd | Ahura Mazda | Ahūra Mazda |
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Cereti, Carlo (2009), „Pahlavi Literature“, Encyclopedia Iranica.