Vidkun Quisling
| Vidkunas Kvislingas | |
|---|---|
| |
| Visas vardas | Vidkun Abraham Lauritz Jonssøn Quisling |
| Gimė | 1887 m. liepos 18 d. Fiuresdalis, Telemarko apskritis, Švedija-Norvegija |
| Mirė | 1945 m. spalio 24 d. (58 metai) Akershuso pilis, Oslas, Norvegija |
| Tautybė | norvegas |
| Sutuoktinis (-ė) | Aleksandra Voronina Marija Pasečnikova |
| Norvegijos gynybos ministras | |
| Ėjo pareigas | 1931 – 1933 |
| Ankstesnis | Torgeiras Andersenas-Riustas |
| Vėlesnis | Jensas Isakas de Langė Kobro |
| Norvegijos ministras pirmininkas | |
| Ėjo pareigas | 1942 – 1945 |
| Ankstesnis | Johanas Niugorsvoldas |
| Vėlesnis | Johanas Niugorsvoldas |
| Veikla | majoras, politikas |
 Vikiteka |
Vidkun Quisling |
| Parašas | |
| |
Vidkunas Abrahamas Lauricas Jonsenas Kvislingas (Vidkun Abraham Lauritz Jonssøn Quisling, 1887 m. liepos 18 d. – 1945 m. spalio 24 d.) – Norvegijos politikas ir majoras.
Biografija redaguoti
Gimė pastoriaus šeimoje. 1905 m. įstojo į Norvegijos karo akademiją, 1906 m. – į karinį koledžą. 1911 m. įstojo į armiją ir gavo majoro rangą.[1] 1918 m. balandį–gruodį dirbo karo atašė Petrograde, 1920–1921 m. – Helsinkyje. 1922 m. Fritjofo Nanseno ir Tautų Lygos pavedimu vykdė humanitarinę misiją Tarybų Ukrainoje. Kadangi Britanija nebuvo užmezgusi su TSRS diplomatinių santykių, V. Kvislingas kaip Norvegijos atstovas tarpininkavo tarp šių šalių Maskvoje 1927–1929 m.[2]
V. Kvislingas 1931–1933 m. buvo Norvegijos karo ministras, pagarsėjo represuodamas hidroelektrinės darbuotojų streiką. Pasitraukęs iš parlamento, 1933 m. įkūrė partiją „Tautos susivienijimas“ (Nasjonal Samling). Jos programa ir struktūra buvo panaši į Vokietijos nacionalsocialistų partijos, tapo šios partijos vadu (norv. Fører).[1] Partija įsteigta kovai prieš komunizmą ir unijų veiklą. Partija vietų parlamente neiškovojo.[2] 1936 m. iškėlė Šiaurės tautų lygos sukūrimo idėją.
1939 m. V. Kvislingas susitiko su Adolfu Hitleriu ir ragino jį okupuoti Norvegiją.[2] 1940 m. balandį Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Norvegiją jau pirmąją invazijos dieną pasiskelbė vyriausybės vadovu ir kreipėsi į tautiečius ragindamas nesipriešinti.[1] Karalius Hokonas VII Kvislingo vyriausybės nepripažino, ir po 5 dienų ji buvo paleista. 1942 m. sausį V. Kvislingas buvo paskirtas marionetinės Norvegijos vyriausybės ministru pirmininku, jo partija tapo vienintele legalia Norvegijos partija. Tačiau ši vyriausybė didesnės galios neturėjo – ji atiteko Reicho komisarui Josefui Terbovenui.[2] Kvislingas dėjo pastangas, kad mokyklos, bažnyčios, jaunuomenė atsiverstų į nacionalsocializmą, tačiau jo pastangos buvo neveiksmingos. Okupacijos metais jis bendradarbiavo su naciais vykdant apie 1000 Norvegijos žydų deportacijas į koncentracijos stovyklas Rytų Europoje.[2]
1945 m. gegužės 8 d. Vokietijai kapituliavus, V. Kvislingas suimtas norvegų pasipriešinimo judėjimo dalyvių. Už valstybės išdavimą nuteistas mirti ir sušaudytas.[1]
V. Kvislingo pavardė tapo bendriniu žodžiu, reiškiančiu kolaborantą, iš jos kilęs ir terminas kvislingizmas – aktyvus bendradarbiavimas su okupantais.[1] Šią sąvoką 1940 m. išpopuliarino britų laikraštis The Times.[3]
Kvislingas domėjosi religija, filosofija. Derino kvantinės fizikos, realiatyvumo teorijos postulatus su filosofinėmis idėjomis. Šį savo pasaulėvaizdį vadino universizmu. Savo idėjas dėstė taip ir nebaigtame rašyti veikale. Prieš mirtį parašė „Universistinių aforizmų“ rinkinį, kuriame apmąstė karo, Dievo karalystės idėjas, kritikavo nacionalsocializmo materializmą.[4]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Vidkun Quisling. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Vidkun Quisling, Encyclopaedia Britannica.
- ↑ „Quislers“. Time Magazine. 29 April 1940. p. 1.
- ↑ Dahl, Hans Fredrik (1999). Quisling: A Study in Treachery. Stanton-Ife, Anne-Marie (trans.). Cambridge, United Kingdom: Cambridge University Press.