Višvakarmanas (skr. विश्वर्मन् = IAST: viśvakarman „visakūris“) – indiškoje mitologijoje laikomas pasaulio sutverėju, dieviškuoju kūrėju.

Višvakarmanas minimas jau Rigvedoje, tačiau tik vėlyvoje X mandaloje, kur jam paskirti 2 himnai (X.81 ir X.82). Ten jis apibūdinamas kaip visa regintis, jo veidai, kojos, rankos, akys driekias į visas puses, jis yra minties skvarbumo, nežinia, kaip, iš kokios medienos sukūręs pasaulį (atlikęs kosmogoninį veiksmą). Jis yra ir aukotojas ir podraug auka pasaulio kūrime. Jis vadinamas visko gimdytoju, tėvu, hotaru, rišiu, kalbos valdovu, suteikiančiu gerovę, įvardijančiu dievus. Višvakarmanas iš esmės panašus į Tvaštarą („tašytoją“), bet Vedose artimiausias Pradžapačiui („viešpačiui-gimdytojui“).[1] Višvakarmanas dar porą kartų minimas kaip Indros (VIII.98) ir Sūrjos (X.170) epitetas.

Vėliau Višvakarmanas tampa Puranų ir epų veikėjų, tačiau jau laikomas nebe pasaulio kūrėju, o dieviškuoju meistru, nudirbančiu daiktus dievams (t. y., sutapatinamas su Tvaštaru). Pasak „Ramajanos“ jis sukūręs Lankos miestą, rūmus Varunai, Kuberai, Garudai, Agatsjai, dangišką karietą Pušpaką, lanką Indrai, Šarangos lanką Višnui. Jis laikomas architektūros žinijos pradininku ir Sthapatja vedos kūrėju.

Šaltiniai redaguoti