Vestalė
Vestalės (lot. sacerdos Vestalis) – romėnų Deivės Motinos Vestos, židinio globėjos, mergelės žynės, saugojusios Šventąją Vestos ugnį Romoje, Palatino pakalnėje vyriausiojo pontifiko priežiūroje.[1]
Būdavo parenkamos 6–10 metų iš kilmingų šeimų, duodavo skaistybės įžadą. Pirmasis dešimtmetis buvo skiriamas ritualų apmokymams, antrasis – deivės tarnystei, trečiasis – mergelių mokymams. Atitarnavusios 30 metų būdavo atleidžiamos nuo šių pareigų ir galėdavo tekėti. Dažniausiai likdavo netekėjusios.[2]
Numa Pompilijus įsteigė vestalių instituciją XII a. pr. m. e. Anot Plutarcho, valdant Numai jų tebuvo 2, vėliau jų skaičius išaugo iki 4, paskiau 6.[3]
394 m. imperatoriui Teodosijui I uždraudus pagoniškas apeigas ir kultą, Vestos šventykloje užgesinta ugnis.[4]
Vestalių atitikmuo baltų religijoje – vaidilutės.
Išnašos redaguoti
- ↑ „Vestālis“. www.thesaurus.flf.vu.lt. Nuoroda tikrinta 2020-11-01.
- ↑ Vestalės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
- ↑ Plutarch. Life of Numa. Vertė Langhorne.
- ↑ „Vestal Virgins“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2020-11-01.