Vertikalusis zoniškumas

Vertikalusis zoniškumas – geografinių gamtinių zonų kitimas ne pagal geografinę platumą, bet dėl klimato ir dirvožemių kitimo nuo jūros lygio, kalnuose kylant viršūnės kryptimi nuo jų papėdės arba leidžiantis priešinga kryptimi. Ryškiausias vertikalusis zoniškumas yra aukštuose kalnuose – Alpėse, Anduose, Himalajuose ir pan.

Vertikalusis zoniškumas Šiaurės pusrutulyje

Vertikalaus zoniškumo hipotezę pirmasis iškėlė vokiečių geografas Aleksandras Humboltas.[1]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Salter, Christopher; Hobbs, Joseph; Wheeler, Jesse; Kostbade, J. Trenton (2005). Essentials of World Regional Geography 2nd Edition. New York: Harcourt Brace. pp. 464–465.