Vikipedija

Verba

Apie buvusį kaimą į rytus nuo Vilniaus žr. Verbos (Vilnius).

Verba – tai iš augalų šakelių ir gėlių kuriamos puokštės, kurias katalikai bei stačiatikiai Verbų sekmadienį šventina bažnyčioje. Pasak Biblijos, savaitę prieš savo nukryžiavimą Jėzus įžengė į Jeruzalę, ir žmonės jį pasitiko palmės šakelėmis. Būtent šį įvykį ir žymi Verbų sekmadienis.

Verbos Ispanijoje

Istorija ir įvairovė

redaguoti

Pirmasis pasaulyje Verbų sekmadienio šventimas su verbomis žinomas iš IV a. Vėliau jis paplito po Rytų bažnyčią, Europą. XI a. pasiekė šiaurės Europą. Daugumoje pasaulio kalbų verbos yra vadinamos Velykų palme (angl. Easter palm, lenk. Palma wielkanocna, rus. Пасхальная пальма, ukr. Великодня пальма, vok. Osterpalme ir kt.).[1]

Verbas prieš Velykas naudoja daugelis Europos šalių. Pietinėje Europoje (pvz. Ispanijoje, Italijoje) dažniausiai naudojamos palmės šakelės. Tačiau šiaurinėje (Vokietija, Austrija, slavų kraštai), kur palmės neauga, jas pakeitė kitų augalų šakos, dažniausiai simbolizuojančios atgimimą, pavasarį, žalumą. Tarp jų populiariausios yra kadagys, blindė ir kiti. Iš šakų surišamos puokštės, kurios gali būti puošiamos spalvingais kaspinais, popieriaus karpiniais, girliandomis, religiniais simboliais.

  •  
    Mergaitė su verbomis Rusijoje
  •  
    Verbos Austrijoje
  •  
    Verbos Vokietijoje
  •  
    Verbos Slovėnijoje

Verbos Lietuvoje

redaguoti
 
Dailininko Kanuto Rusecko „Lietuvaitė su verbomis“ XIX a. pab.

Pirmą kartą verbos lietuvių kalba paminėtos 1573 m. liuteronų postilėje (vok. Wolfenbüttel Postil) kaip pagonybės ir katalikybės paprotys.[2] Anot kalbininko Kazimiero Būgos, žodis verba giminiškas tokiems lietuvių kalbos žodžiams, kaip virbas, virbalas, turėjęs į lietuvių kalbą patekti iš slavų kraštų XII–XIV amžiuje dar prieš krikščionybę.[3] Slavų kraštuose žodis gali reikšti gluosnį (lenk. Wierzba, ukr. Верба́).

Skirtingose Lietuvos vietose verbos skyrėsi. Suvalkijoje tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su „kačiukais", o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų. Pietryčių Lietuvoje buvo mėgstama ant medinio kotelio surišti įvairiaspalvių popierinių gėlių puokštę. Šiaulių apylinkėse karpytomis popierinėmis gėlytėmis papuošdavo kadagio šakutę.

Tikėta, kad į verbas supinti anksti pavasarį išsprogę augalai saugo namus nuo perkūno, žemę – nuo graužikų ir sausros, gyvūnams suteikia vaisingumo ir sveikatos. Pašventintos bažnyčioje verbos buvo padedamos namuose arba jas deginant dūmais laiminami namai, naminiai gyvuliai, jos dedamos į avilius ir pan.[2][4][5]

Nors verbų rišimo būdų nėra daug, pačios verbos yra labai įvairios. Tai priklauso nuo rišėjos charakterio, įgūdžių, turimų augalų įvairovės:

  • Padarytos iš kadagio ir blindės šakelių – labiausiai Lietuvoje paplitusi verbų rūšis.
  • Drožlinės verbos – iš lazdyno, ožekšnio ar šaltekšnio nuspalvintų drožlių padarytos verbos.
  • Žolinės verbos – supintos iš džiovintų lauko ar naminių gėlių, smilgų, samanų, rugių varpų. Norintys ryškiaspalvės verbos kai kuriuos augalus dažo. Tokios paplitę Vilnijoje.
  • Popierinės verbos – supintos iš popierinių gėlių.
  • Aukštos verbos – tai 1–1,5 m aukščio verbos, skirtos interjero puošybai.

Vilniaus krašto verbos

redaguoti
 
Vilnietė pardavinėja verbas 1916 m.
 
Vilniaus verbos XXI a.

XX a. pradžioje Vilnijoje pradėtos gaminti ypač puošnios verbos, kurios žinomos Vilniaus verbų vardu. Tai - ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga rykštė, įvairaus rašto, maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio.

Dėl jų atsiradimo nėra iki galo žinoma. Viena hipotezė jas kildina iš senųjų medžių šakų puokščių, kurios Pavilnės kaimuose natūraliai išsivystė į sudėtingus meno kūrinius. Šiaurės vakarų kryptimi nuo Vilniaus išsidėsčiusiuose kaimuose ši tradicija iki šiol perduodama iš kartos į kartą. Kita jų sukūrimą priskiria Vilniaus menininkui Ferdinandui Ruščicui.[6] Bet kokiu atveju, šio menininko dėka Vilniaus verbos išgarsėjo ir buvo priskirtos prie smulkiojo liaudies meno kūrinių.[7][8]

Ir dabar Vilniaus verbos yra paplitusios maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių.[9][10][11] Verbų gamyba yra ilgas, meistriškumo, meninio skonio reikalaujantis darbas. Augalų rinkimas, džiovinimas, dažymas trunka beveik ištisus metus. Verbos komponuojamos ant lazdyno kotelio dėstant augalus. Dažnai naudojamas smiltinis šlamutis, sausutis, katpėdėlė, javų varpos, samanos.[12]

Pagal formą Vilniaus verbos būna:

  • volelinės (kiliminės) – populiariausios, rišamos iš visų pusių vienodai uždengiant žolynais visą virbą;
  • rykštelinės – daromos su nedidelėmis viršūnėmis ir be jų;
  • plokščiosios – forma primena paukščių plunksnas;
  • vainikinės – vienašonės, primena mažą ištęstą vainiką.

Verbos nuo seno buvo viena svarbiausių Kaziuko mugės prekių, gaminama ir parduodama prasidedant pavasariui. Šiandien jos parduodamos daugelyje kitų mugių Lietuvoje bei užsienyje, dainų šventėse, festivaliuose, kaip savitas liaudies meno dirbinys eksponuojamos parodose. Dėl savo svarbos Lietuvos kultūroje Verbų rišimo tradicija Vilniaus krašte 2019 metais įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą[13]

Verbos Lenkijoje

redaguoti

Panašią į Vilniaus verbų tradiciją turi ir kaimyninė Lenkija. Joje verbos irgi pasižymi ryškumu, gausių kaspinų, džiovintų augalų naudojimu.

  • Kurpių krašto verbos - gaminamos iš spygliuočio šakos, kuri apipinama dekoracijomis, paliekant augalo viršūnę laisvą. Neretai varžomasi dėl ilgiausios, aukščiausios verbos.[14]
  • Guralės krašto verbos - gaminamos iš gluosnio, blindės, kitos šakos. Baigiasi spalvinga gėlių puokšte su kryžiumi.
  • Silezijos verbos yra žaliuojančių šakelių puokštės.
  •  
    Verbos Krokuvoje
  •  
    Verbos Užkarpatėje
  •  
    Kurpių krašto verba
  •  
    Silezijos verbos
  •  
    Kurpių krašto verbos

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ Chajewski, Dariusz. Niedziela Palmowa. Przewóz ściga się z Kurpiami. Gazeta Lubuska (8 balandžio 2017).
  2. ↑ 2,0 2,1 Verba. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-04-18.
  3. ↑ Angelė Vyšniauskaitė. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa, 50 psl.
  4. ↑ Lietuvių kalendorinės šventės: straipsnių rinkinys. Sudarė Birutė Imbrasienė. – Vilnius, 1990.
  5. ↑ Žemaičių žemės. Verbos. 2003 m. Nr. 1 Archyvuota kopija 2008-11-02 iš Wayback Machine projekto.
  6. ↑ "Palma wielkanocna - Muzeum Etnograficzne - etnomuzeum". Etnomuzeum.eu. Archived from the original on 2015-04-02.
  7. ↑ „Vilniaus rajono savivaldybės administracija - Informacija apie savivaldybę“. vrsa.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-04-24. Nuoroda tikrinta 2016-04-24.
  8. ↑ http://ars.mkp.emokykla.lt/liet_tautodaile/verba.htm Verbų Sekmadienis. Vilnius 2005 m.
  9. ↑ Vilniaus verbos. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-04-18.
  10. ↑ Žilienė I. Vilniaus verbos – arealas ir paskirtis. ISSN 0236–0551 Liaudies kultūra. 1999/1 (64)
  11. ↑ „Paprotiniai menai“. lietuvostautodaile.lt. Nuoroda tikrinta 2022-04-18.
  12. ↑ Verbų rišimo tradicija Vilniaus krašte
  13. ↑ Verbų rišimo tradicija Vilniaus krašte
  14. ↑ Kurpie Palm . Masovian Trail of Tradition, November 23, 2015.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Verba&oldid=7517216"