Apie buvusį kaimą į rytus nuo Vilniaus žr. Verbos (Vilnius).

Verba (nuo žodžio virbas) – tai iš augalų šakelių ir gėlių kuriamos puokštės, kurias katalikai Verbų sekmadienį šventina bažnyčioje. Pirmą kartą verbos lietuvių kalba paminėtos 1573 m. liuteronų postilėje kaip pagonybės ir katalikybės paprotys.[1]

Verba supinta Lenkijoje
Vilniaus krašto verbos
Dailininko Kanuto Rusecko „Lietuvaitė su verbomis“ XIX a. pab.

Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su „kačiukais", o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų. Tikėta, kad į verbas supinti anksti pavasarį išsprogę augalai saugo namus nuo perkūno, žemę – nuo graužikų ir sausros, gyvūnams suteikia vaisingumo ir sveikatos.[1][2][3]

Menininko Ferdinando Ruščico dėka verbos išgarsėjo ir buvo priskirtos prie smulkiojo liaudies meno kūrinių.[4][5]

EtimologijaKeisti

Anot kalbininko Kazimiero Būgos, žodis verba giminiškas tokiems lietuvių kalbos žodžiams, kaip virbas, virbalas, turėjęs į lietuvių kalbą patekti iš slavų kraštų XII–XIV amžiuje dar prieš krikščionybę.[6]

Verbų rūšysKeisti

Pietryčių Lietuvoje buvo mėgstama ant medinio kotelio surišti įvairiaspalvių popierinių gėlių puokštę. Šiaulių apylinkėse karpytomis popierinėmis gėlytėmis papuošdavo kadagio šakutę. Pačios puošniausios verbos seniau buvo paplitusios maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių – jos dabar plačiai žinomos Vilniaus verbų vardu.[7][8][9] Tai ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga rykštė, įvairaus rašto, maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio.

Pagal formą verbos būna:

  • volelinės (kiliminės) – populiariausios, rišamos iš visų pusių vienodai uždengiant žolynais visą virbą;
  • rykštelinės – daromos su nedidelėmis viršūnėmis ir be jų;
  • plokščiosios – forma primena paukščių plunksnas;
  • vainikinės – vienašonės, primena mažą ištęstą vainiką.

Nors verbų rišimo būdų nėra daug, pačios verbos yra labai įvairios. Tai priklauso nuo rišėjos charakterio, įgūdžių, turimų augalų įvairovės:

  • Padarytos iš kadagio ir blindės šakelių – labiausiai Lietuvoje paplitusi verbų rūšis.
  • Drožlinės verbos – iš lazdynos, ožekšnio ar šaltekšnio nuspalvintų drožlių padarytos verbos.
  • Žolinės verbos – supintos iš džiovintų lauko ar naminių gėlių, smilgų, samanų, rugių varpų. Norintys ryškiaspalvės verbos kai kuriuos augalus dažo.
  • Popierinės verbos – supintos iš popierinių gėlių.
  • Aukštos verbos – tai 1–1,5 m aukščio verbos, skirtos interjero puošybai.

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 Verba. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-04-18.
  2. Lietuvių kalendorinės šventės: straipsnių rinkinys. Sudarė Birutė Imbrasienė. – Vilnius, 1990.
  3. Žemaičių žemės. Verbos. 2003 m. Nr. 1 Archyvuota kopija 2008-11-02 iš Wayback Machine projekto.
  4. „Vilniaus rajono savivaldybės administracija - Informacija apie savivaldybę“. vrsa.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-04-24. Nuoroda tikrinta 2016-04-24. 
  5. http://ars.mkp.emokykla.lt/liet_tautodaile/verba.htm Verbų Sekmadienis. Vilnius 2005 m.
  6. Angelė Vyšniauskaitė. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa, 50 psl.
  7. Vilniaus verbos. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-04-18.
  8. Žilienė I. Vilniaus verbos – arealas ir paskirtis. ISSN 0236–0551 Liaudies kultūra. 1999/1 (64)
  9. „Paprotiniai menai“. lietuvostautodaile.lt. Nuoroda tikrinta 2022-04-18.