Vengrijos-Rumunijos karas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Vengrijos-Rumunijos karas
Data 1918 m. lapkričio 13 d. – 1919 m. rugpjūčio 3 d. Vieta Transilvanija, Vengrija, Rumunija Rezultatas Rumunų pergalė
Priešininkai
Vengrijos karalystė (1918 m. lapkričio 13 d. – 1918 m. lapkričio 16 d.) Pirmoji Vengrijos Respublika (1918 m. lapkričio 16 d. – 1919 m. kovo 21 d.) Vengrijos Tarybų Respublika (nuo 1919 m. kovo 21 d.) Parama: Rusijos TFSR	Rumunijos karalystė Parama: Trečioji Prancūzijos Respublika
Vadai
Mihály Károlyi Béla Kun Aurél Stromfeld Vilmos Böhm Tibor Szamuely † Julier Ferenc Vladimiras Antonovas-Ovsejenko	Ferdinandas I Rumunas Karolis II Rumunas Traian Moșoiu Gheorghe Mărdărescu Constantin Prezan Marcel Olteanu Jonas Antoneskus Henri Berthelot
Pajėgos
10 000–80 000	10 000–96 000
Aukos
3 670 žuvusiųjų 41 000 sugautų	3 000 žuvusiųjų

Vengrijos-Rumunijos karas – vienas iš karų Rytų Europoje po Pirmojo pasaulinio karo, panašus į Lenkijos-Ukrainos karą ir Lenkijos-sovietų karą. Kare susidūrė Vengrijos Tarybų Respublika ir Rumunijos karalystė. Abi valstybės siekė įsitvirtinti jų tautų apgyvendintose buvusios Austrijos-Vengrijos imperijos teritorijoje.

Po to, kai 1918 m. lapkričio mėn. Vakarų Europoje baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, Rumunijos armija užėmė Vengrijai priklausiusias, tačiau daugiausia rumunų gyvenamas teritorijas. Nuo 1919 m. balandžio Vengrijoje sukurta Tarybų Respublika bandė karinėmis priemonėmis išsaugoti šalies vientisumą. Į karą taip pat įsitraukė Rusija ir Čekoslovakija.

Kovos baigėsi 1919 m. rugpjūčio mėn., kai rumunai įžengė į Vengrijos sostinę Budapeštą ir buvo sunaikinta Tarybų Respublika. 1920 m. Trianono sutartimi buvo patvirtinta daugiausia rumunų gyvenamų regionų priklausomybė Rumunijai.

Priešistorė

Vengrija

Po 1867 m. Austrijos-Vengrijos susitarimo šalis tapo dviguba monarchija, kurioje pietrytinėje dalyje Vengrijai buvo suteikta vidinė autonomija. Austrijos imperatorius kartu buvo ir Vengrijos karaliumi. Vengrijos dalis apėmė ne tik vengrų gyvenamą teritoriją, bet ir keletą teritorijų, kuriose vyravo mažumos: Slovakiją, Kroatiją, rumunų ir erbų gyvenamą Banatą bei Transilvaniją. Vengrai sudarė tik apie pusę Vengrijos karalystės gyventojų.

Pirmajame pasauliniame kare Austrija-Vengrija kovojo su Rusijos imperija, Italija, Serbija ir Rumunija, tačiau daugelį karinių operacijų galėjo atlikti tik su sąjungininkės Vokietijos imperijos pagalba. Centrinių valstybių sąjungai 1918 m. pralaimėjus, dviguba monarchija subyrėjo. Po Astrų revoliucijos 1918 m. spalio mėn. Vengrija tapo nepriklausoma valstybe. Naujosios respublikos vadovu tapo Mihály Károlyi, vadovavęs liberaliai vyriausybei.

Rumunija

Tarp 1859 ir 1881 m. susidarė rumunų nacionalinė valstybė, vadinta „Senąja karalyste“. Ji buvo sudaryta tik iš dviejų buvusiųjų kunigaikštysčių – Moldovos ir Valakijos, o trečiasis rumunų gyvenamas regionas, Transilvanija, priklausė Habsburgų Austrijai-Vengrijai. 1914 m. kilus Pirmajam pasauliniam karui Rumunija buvo neutrali. 1916 m. rugpjūčio mėnesį Rumunija sudarė su Antante Bukarešto sutartį. Ja Antantė už Rumunijos įstojimą į karą pažadėjo jai visas rumunų daugumos gyvenamas Austrijos-Vengrijos teritorijas.