Veneros gimimas
Menininkas Sandras Botičelis
Metai apie 1484
Meno kryptis Ankstyvasis renesansas
Medžiagos, technika tempera, drobė
Matmenys 172,5 cm × 278,5 cm
Miestas (vieta) Florencija
Muziejus Uficių galerija

Veneros gimimas – italų renesanso dailininko Sandro Botičelio (14471510) paveikslas, esantis Uficių galerijoje Florencijoje. Tai vienas garsiausių paveikslų Vakarų meno istorijoje.

Istorija redaguoti

Pagal stilistinius panašumus sprendžiama, kad paveikslą Sandras Botičelis nutapė 1482–1485 m. periodu, iškart po to, kai grįžo iš Romos, kur dirbo Siksto koplyčioje. Pirmą kart tikrai paveikslą paminėjo Džordžas Vazaris savo 1550 m. biografijose. Vazaris matė jį Medičių užmiesčio Villa di Castello, kartu su kitu Botičelio paveikslu „Pavasaris“. Jo užsakymo aplinkybės nežinomos. Spėjama, kad užsakovu galėjo būti Lorenzo di Pierfrancesco de Medici, kuris taip pat buvo užsakęs „Pavasarį“. Ryšius tarp abiejų paveikslų rodo bendras veikėjas − vėjas Zefyras. Venerą pasitinkančios moters suknelė labai panaši į „Pavasario“ nimfos Floros suknelę.

„Veneros gimimas“ atliktas tempera ant drobės, o „Pavasaris“ − ant medžio panelės. Iš to galima spėti, kad neįprasta tuo metu tapyba ant drobės buvo panaudota dėl paprastesnio paveikslo gabenimo, t. y. paveikslas iš pat pradžių buvo skirtas užmiesčio vilai ir tikriausiai buvo Villa di Castello nuo pat jo sukūrimo. Paveikslas buvo minimas Villa di Castello inventoriaus surašyme 1598 m. kabantis toje pat vietoje, kur jį matė Vazaris. Viloje paveikslas buvo bent iki 1761 m. (tuomet darytas surašymas). 1815 m. paveikslą į Piti perkėlė didysis Toskanos hercogas Ferdinandas III. Tais pačiais metais Uficių direktorius Giovanni Degli Alessandri išsikovojo, kad paveikslas atitektų Uficių galerijai.[1]

Apie paveikslą redaguoti

Paveikslo pavadinimas nusistovėjo XIX a. Visgi nežinomi jo įkvėpimo šaltiniai. Paveiksle vaizduojamas ne pats Veneros gimimas, bet jos atplaukimas kriauklėje į krantą. Tai gali būti susiję su mitologiniu Veneros gimimu jūroje ir atplaukimu į Kipro salą. Kita versija, paveiksle gal vaizduojama nuo antikinių laikų žinoma išnyrančios iš jūros Veneros tema (Anadyomene Venus). Šios temos paveikslą esą buvo nutapęs legendinis Graikijos tapytojas Apelis. Šis darbas pražuvo ir žinomas iš Plinijaus raštų. Botičelis tikriausiai bandė atkartoti Apelio darbą iš savo vaizduotės. Be mitų apie Veneros gimimą ir Apelio paveikslą, bandoma rasti sąsajų su poezija. Visų pirma su Ovidijaus „Metamorfozių“ pasakojimais. Kitas šaltinis gali būti Homero laikų graikiškas himnas Afroditei. Tikriausiai įtikinamiausias įkvėpimo šaltinis yra Botičelio draugo Poliziano poezija. 1475 m. Poliziano turnyro proga sudėjo eiles, kuriomis bandė apdainuoti Veneros šventyklos reljefą, vaizduojantį deivės gimimą.[2]

Paveiksle kriauklę į krantą atveja vėjai Zefyras ir Aura. Venerą krante pasitinka viena iš Horų, tikriausiai pavasario Talo, arba viena iš gracijų. Aplink vaizduojančios krentančios ir vėjų blaškomos gėlės. Tradiciškai manoma, kad Veneros įvaizdyje Botičelis pavaizdavo savo platoniškąją mylimąją Simonetą Vespuči (kuri tuo metu jau buvo seniai mirusi). Veneros vaizdinys, dešine ranka pridengiančios krūtis, o kairiąja − bikinio sritį, tikriausiai susijęs su antikiniu „kukliosios Veneros“ (Venus pudica) vazdiniu, su kuriuo Botičelis galėjo susipažinti Romoje (pvz., Kapitolijaus Venera). Paveikslo estetika tampriai susijusi su Botičelio rėmėjų Medičių aplinkoje puoselėtomis neoplatonizmo idėjomis. Veneros poza yra visiškai nenatūrali, taip žmogus negalėtų stovėti. Tuo labiau ant kriauklės krašto. Susipynusios vėjų figūros yra ne mažiau nenatūralios. Jūra vaizduojama kaip ežeras. Šie požymiai rodo, kad Botičeliui rūpėjo labiau estetiniai tapybos tikslai, nei realistinis vaizdavimas, būdingas jo amžininkui ir varžovui Domenico Ghirlandaio.

Išnašos redaguoti

  1. Mediči-Rikardi muziejaus informacija
  2. Diletta Corsini. Birth of Venus. Giunti Editore, - 1998. p. 6

Nuorodos redaguoti