Veliona
Veliona – spėjama senovės lietuvių amžinybės, mirties, vėlių deivė.
Mirusiųjų dievą (Vielona Deus animarum) vardu Vielona arba Vielonia mini Jonas Lasickis savo žemaičių dievų sąraše. Tačiau labai tikėtina, kad tai buvęs neteisingai suprastas velionio pavadinimas ir jo šarvojimą lydinčių apeigų reikšmė.[1] Anot Nijolės Laurinkienės, Velionos buvimą lietuvių mitologijoje galėtų patvirtinti tai, kad latviai turi Vėlių Motę (Veļu māte). Vėlių motė, anot latvių tautosakos duomenų, turėjusi tiesioginį kontaktą su mirusiaisiais: laukdama jų sielų, paruošdavusi joms vietą, iškepdavusi paplotėlį, išvelėdavusi staltiesę. Ši motė galėdavusi pati ir atimti žmogui gyvybę, paskui jis jau keliaudavęs į jos valdas. Pėterio Šmito pažymima, kad Vėlių motė kai kuriais atžvilgiais prilygsta Žemės motei. Pasak mitologės, Veliona – galbūt viena iš Žemynos atmainų ar manifestacijos formų, išreiškianti jos specifinę, su vėlių globa susijusią funkciją ir tam tikrą jos viešpatavimo sritį.[2]
Velioną išpopuliarino Teodoras Narbutas, su šios deivės šventykla siejęs Veliuonos miestelio vardą. Narbutas teigė Veliuonos bažnyčioje radęs lentelę su užrašu, liudijančiu čia buvus šventyklą. Velioną, remdamasi Narbutu, mini Pranė Dundulienė: ji teigia, kad Velnė, arba Veliona, buvo chtoninė mitinė būtybė. Ji rūpinosi vandeniu, oru, ugnimi, žeme, požemiu ir jo lobiais. Kai Velnė uždaro vandenis ir prasideda sausra, deivė Perkūnė (vėliau Perkūnas) ją medžioja ir stengiasi užmušti.[3]
Galerija redaguoti
-
Veliuonos miestelis, deivė Veliona, skulptūra, 2010 m. -
Deivės Velionos skulptūra, 2010 m.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Valteris Jaskevičius. „Jono Lasickio žemaičių dievai: lietuvių mitologijos studija“, vert. Dainius Razauskas. Liaudies kultūra, 2010, 5; p. 49–55.
- ↑ Nijolė Laurinkienė. „Vėlių deivė Veliona“, Šiaurės Atėnai, 2013, 43 (1157), p. 10.
- ↑ Genovaitė BALIUKONYTĖ. „Ar garsins Veliuoną mirusiųjų deivė“, XXI amžius, 2010, 2 (1787)