Didysis Ustiugas
Didysis Ustiugas (rus. Великий Устюг) – miestas Rusijoje, Vologdos srities šiaurės rytuose, prie Suchonos upės, netoli jos santakos su Jugu. Rajono centras. Geležinkelio stotis prie Šiaurės geležinkelio (Jaroslavlis–Vorkuta) atšakos, keliai į Kotlasą, Nikolską, oro uostas, upių uostas. Šepečių ir šluotų gamyba, faneros, baldų pramonė, laivų remontas. Meninis sidabro suodinimas (artelė „Severnaja čern'“). Veikia krašto muziejus.
Didysis Ustiugas Великий Устюг | |
---|---|
Didysis Ustiugas | |
Laiko juosta: (UTC+4) | |
Valstybė | Rusija |
Sritis | Vologdos sritis |
Rajonas | Didžiojo Ustiugo rajonas |
Gyventojų | 31 806 |
Altitudė | 55 m |
Vikiteka | Didysis Ustiugas |
Paveldas
redaguotiDidysis Ustiugas garsėja savo architektūros paveldu: yra 28 XVII–XVIII a. cerkvės ir vienuolynai (Šv. Mykolo Arkangelo vienuolynas, Šv. Jono Pirmtako vienuolynas, Spaso Persikūnijimo cerkvė, Šv. Simono Stulpininko cerkvė, Šv. Stepono Permiečio cerkvė ir kt.). Seniau būta sinagogos ir liuteronų bažnyčios.
Istorija
redaguotiUstiugas – vienas seniausių šiaurės Rusijos miestų. XII a. Rostovo-Suzdalės kunigaikštystė prie Jugo ir Suchonos santakos įkūrė žvalgybinį bokštą. Jį nuniokojo čiudai. XIII a. gyvenvietė perkelta į kitą Suchonos krantą ir pavadinta Ustiugu (nuo Усть-Юг – 'Jugo žiotys'). Rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1207 m. Čia 1212 m. pastatytas Šv. Mykolo Arkangelo vienuolynas. 1218 m. nusiaubtas Volgos bulgarų. 1364–1474 m. buvo Ustiugo kunigaikštystės sostine, vėliau prijungtas prie MDK. Klestėjo kaip svarbus prekybinis ir amatų centras. Nuo XVI a. vadinamas Didžiuoju Ustiugu. Statėsi vienuolynai, cerkvės. Rusijos imperijos metais buvo Vologdos gubernijos Didžiojo Ustiugo apskrities centras. 1918—1929 m. buvo Šiaurės Dvinos gubernijos centras. Tarybiniais laikais miesto reikšmė sumenko.
Žymūs žmonės
redaguotiIš Didžiojo Ustiugo kilo keletas žymių Rusijos prekijų-keliautojų: Semionas Dežniovas, Vladimiras Atlasovas, Jerofejus Chabarovas.[1]
-
Šv. Mikalojaus cerkvė
-
Šv. Mykolo Arkangelo vienuolyno soboras
-
Prokopijaus soboras
-
Šv. Simono Stulpininko cerkvė
-
Aleniovų-Čebajevskių namas
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 84