Varšuvos Adomo Mickevičiaus vardo literatūros muziejus
Varšuvos Adomo Mickevičiaus vardo literatūros muziejus (lenk. Muzeum Literatury im. Adama Mickiewicza) – literatūros istorijos muziejus, esantis Rynek Starego Miasta 20, Varšuvoje, įkurtas 1950 m., veiklą pradėjęs 1952 m.
Muziejus įrašytas į Lenkijos muziejų valstybinį registrą. Muziejuje saugomi rankraščiai ir istoriniai artefaktai, susiję su Adomu Mickevičiumi, taip pat eksponatai, susiję su kitais lenkų rašytojais.[1]
Istorija redaguoti
.JPG)
1948 m. Varšuvos nacionaliniame muziejuje buvo surengta paroda, skirta poeto Adomo Mickevičiaus 150-osioms gimimo metinėms paminėti. Šią parodą organizavo bibliofilas ir knygų apie Adomo Mickevičiaus kūrybą autorius senatorius Aleksandras Semkovičius. Paroda inspiravo sukurti poeto Adomo Mickevičiaus vardo muziejų.[2]
Muziejus buvo įkurtas 1950 m. Veiklą pradėjo 1952 m. Du pastatai, esantys Varšuvos senamiesčio senojo turgaus vietoje, buvo paskirti muziejui. Pirmuoju muziejaus direktoriumi tapo Aleksandras Semkovičius, kuris muziejui perdavė dalį savo bibliotekos, paskirtos Adomo Mickevičiaus kūrybai.
1952 m. Adomo Mickevičiaus anūkė Marija Mickevič muziejui perdavė vertingus rankraščius, asmeninius poeto daiktus, dokumentus ir poeto korespondenciją. Tais pačiais metais Varšuvos nacionalinis muziejus perleido Adomo Mickevičiaus vardo literatūros muziejui Leopoldo Meieto rinkinius. 1955 m. muziejus pasipildė rinkiniais, susijusiais su Adomu Mickevičiumi, iš Lenkijos bibliotekos bei Adomo Mickevičiaus muziejaus Paryžiuje. Muziejus nupirko vienintelį iki šių dienų išlikusį Adomo Mickevičiaus poemos „Gražina” rankraštį.[2]
1955 m. literatūros muziejaus direktoriumi tapo lenkų literatūros apžvalgininkas Leonardas Podgarskis – Okulovas. Nuo 1957 m. iki 1959 m. direktoriumi buvo lenkų istorikas ir literatūros kritikas Adomas Maiesbergeris.
1962 m. muziejus buvo išplėstas ir apėmė keturis pastatus Bžozovos gatvėje. Adomo Maiesbergerio laikais muziejus įsigijo lenkų rašytojų Juliano Tuvimo, Leopoldo Stafo ir Marijos Dombrovskos archyvus, asmeninius daiktus ir korespondencijas. 1962 m. Varšuvos Adomo Mickevičiaus vardo literatūros muziejaus filialu tapo Vladislovo Bronevskio muziejus, išsidėstęs name, kuriame gyveno poetas.[2]
Nuo 1971 m. literatūros muziejus įgavo dabartinį pavadinimą.
1972 m. literatūros muziejaus direktoriumi tapo literatūros istorikas Janušas Odrovonžas-Penenžekas, ėjęs šias pareigas iki 2009 m. gruodžio mėn. 1974 m. muziejaus kolekcija buvo papildyta jauniausio Adomo Mickevičiaus sūnaus Juozapo archyvu, kuriame buvo poeto Mickevičiaus sekretoriaus Armando Levo užrašai. 1978 m. muziejui buvo perduotas vyriausios Adomo Mickevičiaus dukters Marijos Goreckos archyvas.
Muziejuje saugomi du „Pono Tado” rankraščiai, įsigyti 1977 ir 1984 m. 1981 m. muziejus atidarė filialą – Andžejaus Strugos muziejų, 1984 m. – Marijos Dombrovskos muziejų. Nuo 2009 m. literatūros muziejaus direktoriaus pareigas eina Jaroslavas Kleinockis.
Muziejaus veikla redaguoti
Muziejaus tikslas – išsaugoti literatūrinį palikimą, literatūrinę edukacinę veiklą ir skleisti žinias apie lenkų literatūrą. Nuo 1959 m. literatūros muziejus valdo „Blok – Notes Muzeum Literatury“ leidyklą. Šioje leidykloje spausdinami įvairūs literatūros ir bibliofiliniai leidiniai. Nuo 1960 m. literatūros muziejus organizuoja parodas už Lenkijos ribų.
Muziejaus filialai redaguoti
- Vladislavo Bronevskio muziejus (Muzeum Władysława Broniewskiego)
- Andžejaus Strugos muziejus (Muzeum Andrzeja Struga)
- Marijos Dombrovskos muziejus (Muzeum Marii Dąbrowskiej)
- Vitoldo Gombrovičiaus muziejus (Muzeum Witolda Gombrowicza we Wsoli)
- Lenkų literatūros tyrimų ir dokumentacijos institutas (Instytut Dokumentacji i Studiów nad Literaturą Polską)
Išnašos redaguoti
- ↑ Varšuvos turistinėje svetainėje pateikiama informacija apie Adomo Mickevičiaus vardo literatūros muziejų. [1]
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Apie Varšuvos Adomo Mickevičiaus vardo literatūros muziejų. [2] Archyvuota kopija 2021-05-12 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra redaguoti
- Monika Kuc: Modernizacja Muzeum Literatury w Warszawie. rp.pl, 18 grudnia 2015.