Varėnos karinė stovykla

Varėnos karinė stovykla – buvusi Rusijos imperijos kariuomenės karinė stovykla ir poligonas prie Glūko (Varėnos rajonas).

IstorijaKeisti

Rusijos imperijai stiprinant pasienio teritorijas, miškuose į šiaurę nuo Senosios Varėnos, tarp Glėbo ir Glūko ežerų bei Varėnės upės suplanuota įrengti kariuomenės vasaros stovyklą su artilerijos poligonu. Stovyklą suplanuota įrengti rytiniame Varėnės krante, o poligoną – vakariniame. 1877 m. parengtas 7x4 km artilerijos poligono,[1] 1895 m. – visos teritorijos generalinis planas. Pagal bendrąjį planą teritorijoje turėjo būti pastatyti nuolatiniai pastatai kareivinėms, arklidėms, sandėliams ir kitoms ūkio reikmėms – teritorijos šiaurėje, cerkvė, karininkų ramovė, daboklė – prie Varėnės bei stačiakampio plano karininkų gyvenvietė pietuose. Į stovyklą taip pat atitiesta geležinkelio atšaka, įrengta geležinkelio stotis.[2] 1902 m. sudarytame plane[3] numatyta antra pionierių brigados cerkvė,[4] sandėliai artilerijai bei piroksilinui.

Nuolatiniai statiniai pastatyti standartiniu barakų stiliumi, pamatai dažniausiai akmeniniai, sienos rąstinės arba karkasinės konstrukcijos. Iš kitų pastatų išsiskyrė dviejų aukštų mūrinio istorizmo stiliaus karininkų klubas, kurio projektas datuojamas 1903 m.[5] Geležinkelio stotis plytų stiliaus. Artilerijos poligone iškirstas miškas, pratybų metu buvo statomos bandomosios požeminės slėptuvės.

Nedidele nepriklausoma gyvenviete su sava infrastruktūra tapusi stovykla darė įtaką ir netoliese buvusiai Senajai Varėnai. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Senojoje Varėnoje atsirado daug naujų darbo vietų, ypač statybos ir karinės stovyklos infrastruktūros priežiūroje. Miestelis išaugo, jame pradėjo vystytis pramonė (ypač statybos), prekyba, amatai, įrengtas malūnas. Pastatyta daug mūrinių namų, miestelyje įsikūrė rusų karininkai.[6] 1897 m. Senojoje Varėnoje suskaičiuoti 903 gyventojai, su kariškiais – 2624 žmonės.[7]

Pirmasis pasaulinis karas ir tarpukarisKeisti

Pirmojo pasaulinio karo metu Senoji Varėna patyrė didelių sugriovimų, tačiau karinė stovykla beveik nenukentėjo. Kraštą užėmusi Vokietijos imperijos kariuomenė stovyklą naudojo savo reikmėms, jos teritorijoje įrengė dideles arklides.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, 1922 m. imtas spręsti stovyklos likimas. Tais pačiais metais matininkas V. Gercas sudarė karinės stovyklos žemės sklypo[8] bei karinių pastatų situacinį[9] planus. 1922 m. gruodžio 3 d. Susisiekimo ministerija vadovavo posėdžiui dėl stovyklos pastatų panaudojimo ir paskirstymo žinyboms. Posėdyje taip pat dalyvavo atstovai iš Krašto apsaugos, Švietimo, Žemės ūkio Valstybės turto, Teisingumo bei Vidaus reikalų ministerijų ir Valstybės kontrolės. Protokole aprašomi trys stovyklos sklypai su pastatais:

  • Rusijos kariuomenės intendantūros sandėlių sklypas šalia Senosios Varėnos, prie kelių į Merkinę ir Daugus. Sklype registruota trylika įvairių pastatų bei jų liekanų. Sklypo sandėliai komisijos perduoti Krašto apsaugos ministerijai, o sklype buvusi sodyba atiteko Švietimo ministerijai.
  • Sklypas Senojoje Varėnoje, Vilniaus gatvėje, su mūriniais pastatais: dviaukščiu namu, skalbykla, sandėliu bei dar dviejų statinių likučiais. Perleista Švietimo ministerijai.
  • Stovyklos sklypas prie Glūko kaimo su 478 įvairiais statiniais, likusiais pamatais ir sienų liekanomis. Daugiau nei 300 statinių, tarp jų 29 medinės arklidės iki 50-90 m ilgio, atiteko Krašto apsaugos ministerijai. Penki mediniai statiniai perduoti Švietimo ministerijai, iš jų turėjo būti pastatytos mokyklos Dauguose, Jakėnuose, Varėnoje ir Perlojoje. Komisijos pripažinta mūrinių rūmų išskirtinė vertė. Daboklę siūlyta perkelti į Alytų ir joje įkurti kalėjimą. Nemažai pastatų liko Žemės ūkio ministerijai.

1926 m. karininkų klube ir gyvenamuose namuose įkurta Varėnos džiovos sanatorija, 1939 m. perkelta į Kauną. Geležinkelio stotyje 1930 m. buvo įkurta Ligonių kasos sanatorija.[10]

Stovyklą apleidus kareiviams jos teritorija vėl apaugo mišku:

[P]ats poligonas apaugęs medžiais, bet daugiausiai skurdžiais, mažyčiais, o daugely vietų matyti grynas smėlis, kuris vėjo blaškomas laisvai laksto po visą kraštą.[11]

Šalimais nebelikus karinės stovyklos, daliai Senosios Varėnos gyventojų teko ieškoti kitų uždarbiavimo būdų:

Poligonas dabar tuščias, nes mūsų kariuomenė pasidarė sau kitą ir juo nesinaudoja. Dėl to apylinkės dzūkai nuliūdę, kad nebegali kur savo surinktų uogų ir grybų parduoti, kad nebėra kas veikti. Ano krašto gyventojai vyrai namuose buvo pratę nieko nedirbti, nes ir vienos moterys pajėgdavo savo ūkių darbus nuveikti, bet slankioti apie poligoną ir uždarbiauti.[11]

Artilerijos poligono buvimo vietoje išliko sprogmenų duobių gausus kraštovaizdis. Manoma, kad teritorijoje gali būti likusių šaudmenų ir sprogmenų, piroksilino sandėlių vietoje gali būti teršalų.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Генеральный план Оранского артилерийсского полигона 1877 г. РГВИА, ф. 349, оп. 27, д. 2349
  2. План Оранского лагеря и артилерийсского полигона 1895 г. РГВИА, ф. 349, оп. 27, д. 2354
  3. Генеральный план Оранского артилерийсского пироксилиного склада. РГВИА, ф. 349, оп. 27, д. 2363
  4. Проект церкви 2 саперной бригады. РГВИА, ф 349, оп. 27, д. 2360
  5. Проект офицерского собрания. РГВИА, ф. 349, оп. 27, д. 2364
  6. Lietuvių enciklopedija. T.33. Boston, 1965
  7. Baliulis A ir kt. Varėna. Tarybų Lietuvos enciklopedija, Vilnius, 1988, p. 453
  8. Sklypo „Varėnos lageriai“ planas. LCVA, f. 1622, ap. 4, b.888, l. 74
  9. Varėnos kareivinių situacijos planas. LCVA, f. 1622, ap. 4, b.888, l. 75
  10. Varėnos rusų stovyklos trobesiai. LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 888, l. 75
  11. 11,0 11,1 Kur sraunus ir neramus Merkys administracijos linijos pareigas eina. Lietuvos aidas, 1932 m. rugpjūčio 13, p. 9

NuorodosKeisti