Vakernagelio dėsnis

Vakernagelio dėsnis – Šveicarijos kalbininko Jakobo Vakernagelio (vok. Jacob Wackernagel) suformuluota taisyklė, nustatanti indoeuropiečių prokalbės bekirčių žodžių padėtį.

Pasak šios taisyklės, silpnai kirčiuoti ir bekirčiai žodžiai (vadinamieji klitikai) šliejosi prie kirčiuotųjų žodžių ir sakinyje užimdavo antrą vietą. Pirmojo (kirčiuoto) sakinio nario gramatinė klasė nebuvo fiksuota. Šis reiškinys (bekirčiai įvardžiai ir dalelytės antroje sakinio vietoje) iš dalies yra matomas ir kitose, dabartinėse, indoeuropiečių kalbose, pavyzdžiui, daugumoje slavų (sakykime, čekų) kalbų ir prancūzų kalboje (šioje – kaip antrinis reiškinys), taip pat – palyginti neseniai fiksuotoje lietuvių ankstyvųjų raštų kalboje, kur kai kada įvardinė dalelytė įsiterpdavo tarp priešdėlio ir kamieno, pavyzdžiui, išmitrauk 'mane ištrauk', patirodžiau 'tau parodžiau'; dabartinėje lietuvių kalboje taip elgiasi iš sangrąžinio įvardžio save kilusi sangrąžos dalelytė -si-: išsitrauk 'sau ištrauk'. Tokios konstrukcijos, ypač su labai daug klitikų, tipologiškai darosi panašios į vartojamąsias inkorporacinėse kalbose.

Nuorodos

• N. Adams. „Wackernagel's law and the position of unstressed personal pronouns in classical Latin“. University of Manchester. Suarchyvuotas originalas 2012-04-10. Nuoroda tikrinta 2018-04-26.