Vikipedija

Vakarų filosofija

Vakarų filosofija – filosofija, apimanti Vakarų pasaulio filosofinę mintį ir kūrybą. Istoriškai šis terminas reiškia Vakarų kultūros filosofinį mąstymą, kuriam pradžią davė senovės graikų ikisokratikų filosofija.

Raida redaguoti

Senovės Vakarų filosofija redaguoti

Be problemų, kurias filosofija gvildena ir šiandien, senovės Vakarų filosofija apėmė daugybę kitų disciplinų, tokių kaip fundamentinė matematika ir gamtos mokslai (fizika, astronomija ir biologija). Pvz., Aristotelis rašė visomis šiomis temomis.

Ikisokratikai redaguoti

Ikisokratiniai filosofai domėjosi kosmologija, visatos prigimtimi ir kilme, atmesdami mitinius paaiškinimus.[1] Juos ypač domino pasaulio archė (pirmasis pradas, būties pagrindas). Pirmuoju ikisokratiku filosofu laikomas Talis Miletietis (gyveno VII a. pr. m. e. Jonijoje) įvardino vandenį kaip archę (teigdamas, kad „viskas yra vanduo“).[1] Talio mokinys Anaksimandras teigė, kad archė buvo apeironas, begalybė. Vėliau gyvenęs Anaksimenas iš Mileto teigė, kad oras yra tinkamiausias archės kandidatas.

 
Jonija, regionas Vakarų Mažojoje Azijoje, iš kurio kilo ankstyvoji graikų filosofija.

Pitagoras (g. c. 570 m. pr. m. e.), kilęs iš Samos salos prie Jonijos krantų, vėliau gyveno Krotone pietų Italijoje (Magna Graecia). Pitagoriečiai laikosi nuomonės, kad „viskas yra skaičius“ ir pateikia formalius paaiškinimus, priešingai nei anksčiau gyvenę jonėnai, pirminį elementą laikę medžiaga. Priebalsių intervalų muzikoje atradimas leido filosofijoje įtvirtinti harmonijos sampratą, kuri leido manyti, kad priešingybės kartu gali sukelti naujų dalykų.[2] Jie taip pat tikėjo metempsichoze, sielų persikėlimu arba reinkarnacija.

Parmenidas, skirtingai nei kiti filosofai, tikėję, kad archė yra kintama, teigė, jog pasaulis turi būti išskirtinis, nekintantis ir amžinas, o viskas, kas rodo priešingai, yra iliuzija.[1] Zenonas iš Elėjos suformulavo savo garsiuosius paradoksus, norėdamas paremti Parmenido požiūrį į pliuralizmo ir pokyčių (judesio atžvilgiu) iliuziją, parodydamas, kad jie neįmanomi.[1] Alternatyvų paaiškinimą pateikė Herakleitas, teigdamas, kad viskas visą laiką keitėsi, pabrėždamas, kad negalima „du kartus įžengti į tą pačią upę“. [1] Empedoklis galėjo būti ir Parmenido, ir pitagoriečių bendražygis.[1] Jis teigė, kad archė buvo sudaryta iš kelių šaltinių, todėl buvo sukurtas keturių pradinių elementų modelis. Juos savo ruožtu veikusios Meilės ir Ginčo jėgos, kurioms maišantis susidarę pasaulį formuojantys elementai.[1] Kitą požiūrį į archę, kurią veikia išorinė jėga, pateikė jo vyresnis amžininkas Anaksagoras, tvirtinęs, kad už tai atsakingas nusas, protas.[1] Leukipas ir Demokritas pasiūlė atomizmą kaip esminės visatos prigimties paaiškinimą. Anot Džonatano Barneso, atomizmą galima laikyti „ankstyvosios graikų minties kulminacija“.[1]

Be šių filosofų, buvo ir sofistai – retorikos mokytojai, kurie mokė studentus diskutuoti pasirinkus bet kurią poziciją. Linko į subjektyvizmą ir reliatyvizmą, nors kaip grupė konkrečių pažiūrų neturėjo. Protagoras, vienas įtakingiausių sofistų filosofų, teigė, kad „žmogus yra visko matas“, o tai rodo, kad objektyvios tiesos nesą.[1] Tai taip pat buvo taikoma etikos klausimams, Prodikas teigė, kad į įstatymus negalima žiūrėti rimtai, nes jie nuolat kinta, o Antifonas teigė, kad įprastos moralės reikia laikytis tik visuomenėje.[1]

Klasikinis laikotarpis redaguoti

Klasikinis senovės graikų filosofijos laikotarpis susijęs su Sokrato ir dviejų po jo sekusių mokinių kartų veikla ir pažiūromis.

Sokratas patyrė gyvenimą pakeitusį įvykį, kai jo draugas Šaerefonas aplankė Delfų orakulą, kur Pitija jam pasakiusi, kad Atėnuose niekas nėra išmintingesnis už Sokratą. Sužinojęs apie tai, Sokratas vėliau didžiąją savo gyvenimo dalį praleido klausinėdamas visų atėniškių, kad išsiaiškintų Pitijos teiginio teisingumą.[3] Tirdamas žmonių požiūrį Sokratas sukūrė kritinį požiūrį, dabar vadinamą Sokratišku metodu. Daugiausia dėmesio skyrė žmogaus gyvenimo problemoms: eudaimonijai, teisingumui, grožiui, tiesai ir dorybei. Nors Sokratas pats nieko nerašė, du jo mokiniai, Platonas ir Ksenofontas, rašė apie kai kuriuos jų pokalbius. Kita vertus, Platonas kai kuriuose savo dialoguose taip pat panaudojo Sokratą kaip išgalvotą veikėją. Šiuose sokratiškuose dialoguose parodomas sokratinis metodas, taikomas nagrinėjant filosofines problemas.

Sokrato klausimai pelnė jam priešų, kurie galiausiai apkaltino jį bedieviškumu ir jaunimo gadinimu. Atėnų demokratija jį už tai teisė, pripažino kaltu ir nuteisė mirties bausme. Nors jo draugai siūlė padėti jam pabėgti iš kalėjimo, Sokratas nusprendė likti Atėnuose ir laikytis savo principų. Sokratui mirties bausmė įvykdyta 399 m. sugirdant nuodų.

Po Sokrato mirties Platonas įkūrė Platono akademiją ir Platono filosofiją. Kaip ir Sokratas, Platonas dorybę tapatino su žiniomis. Tai paskatino jį prie epistemologijos klausimų, būtent – kas yra žinios ir kaip jos įgyjamos.[4][5]

Sokratas turėjo keletą kitų mokinių, kurie taip pat įkūrė filosofijos mokyklas. Dvi iš jų buvo trumpalaikės: Eretrijos mokykla, kurią įkūrė Fedas Elietis, ir Megarijos mokykla, kurią įkūrė Euklidas Megarietis. Kitos dvi buvo ilgalaikės: kinikizmas, kuriam pradžią davė Antistenas, ir kirenizmas, įkurtas Aristipo. Kinikai laikė gyvenimo tikslu gyventi dorybėje, gyvenant paprastą gyvenimą be nuosavybės taikoje su gamta, atmetant visus įprastus turto, valdžios ir šlovės troškimus. Tuo tarpu kireniečiai propagavo filosofiją, beveik priešingą kinikų filosofijai, pritardami hedonizmui, laikydami, kad malonumas yra aukščiausias gėris, ypač staigus poreikių pasitenkinimas; ir kad žmonės gali pažinti tik per savo patirtį, o anapus jos tiesa esanti nepažini.

Vėliausia klasikinio laikotarpio filosofijos mokykla – peripatetinė mokykla, įkurta Platono mokinio Aristotelio. Aristotelis daug rašė apie filosofines temas, įskaitant fiziką, biologiją, zoologiją, metafiziką, estetiką, poeziją, teatrą, muziką, retoriką, politiką ir logiką. Aristotelinė logika buvo pirmasis logikos tipas, bandantis suskirstyti į kategorijas kiekvieną galiojantį silogizmą. Jo epistemologija apėmė ankstyvą empirizmo formą.[6] Aristotelis kritikavo Platono metafiziką kaip poetinę metaforą, kurios didžiausias trūkumas buvo pokyčių paaiškinimo nebuvimas.[7] Aristotelis pasiūlė keturių priežasčių modelį, kad paaiškintų pokyčius – materialų, efektyvų, formalų ir galutinį – visa tai buvo pagrįsta tuo, ką Aristotelis pavadino nepajudinamu judinančiuoju.[6] Jo etinės pažiūros eudaimoniją įvardijo kaip didžiausią gėrį, nes ji pati savaime esanti gera.[8] Aristotelis manė, kad eudaimoniją galima pasiekti gyvenant pagal žmogaus prigimtį, t. y., gyventi su protu ir dorybe.[8] Dorybę jis apibrėžė kaip aukso vidurį tarp kraštutinumų.[8] Aristotelis politiką laikė aukščiausiu menu, nes visi kiti užsiėmimai esą pavaldūs jos tikslui gerinti visuomenę.[8] Valstybė turėtų siekti maksimaliai išnaudoti galimybes siekti proto ir dorybės per laisvalaikį, mokymąsi ir kontempliaciją.[9] Aristotelis mokė Aleksandrą Didįjį, kuris užkariavo didžiąją dalį senovės Vakarų pasaulio. Helenizacija ir aristotelinė filosofija padarė didelę įtaką beveik visiems vėlesniems Vakarų ir Artimųjų Rytų filosofams.

Helenistinė ir romėnų filosofija redaguoti

Helenizmo ir Romos imperijos laikotarpiais tęsėsi aristotelizmas ir kinizmas, atsirado naujų filosofijų, įskaitant pironizmą, epikūrizmą, stoicizmą ir neopitagorizmą. Platonizmas taip pat išliko populiarus, tačiau pakito, sulaukęs naujų interpretacijų, ypač kaip akademinis skepticizmas helenizmo laikotarpiu ir kaip neoplatonizmas imperijos laikotarpiu. Graikų filosofijos tradicijos padarė didelę įtaką romėnų filosofijai. Imperijos laikais epikūrizmas ir stoicizmas buvo ypač paplitę.[10]

Įvairios filosofijos mokyklos siūlė įvairius ir vienas kitam prieštaraujančius būdus eudaimonijai pasiekti. Kai kurios mokyklos ragino ją pasiekti per ramybę, ataraksiją (ἀταραξία) arba abejingumą, apatiją (ἀπάθεια), ką galbūt sąlygojo nesaugumo jausmas, išaugęs šios epochos metu.[1][11] Kinikų tikslas buvo kupiniems drąsos ir savitvardos gyventi pagal prigimtį ir atsimetant nuo tariamai prigimtį varžančių visuomenės gyvenimo normų.[1] Tai tiesiogiai įkvėpė stoicizmo pradininką Zenoną Kitijietį, kuris perėmė kinikų tvirtumo ir savidisciplinos idealus, tačiau apatijos sąvoką taikė asmeninėms aplinkybėms, o ne socialinėms normoms ir neniekino vadovavimąsi socialinėmis normomis.[1] Taip pat pripažino idealą „gyventi pagal prigimtį“, kaip kelią į eudaimoniją. Eudamoniją kinikai laikė laisve nuo baimių ir troškimų ir pabrėžė pasirinkimo reaguoti į išorines aplinkybes galimybę, o gyvenimo kokybės klausimą priskyrė kaip kylantį iš žmogaus įsitikinimų.[1] Kitokį požiūrį pateikė kireniečiai ir epikūriečiai. Kireniečiai buvo hedonistai ir tikėjo, kad malonumas yra aukščiausias gyvenimo gėris, ypač fizinis malonumas, kuris, jų manymu, yra intensyvesnis ir labiau pageidaujamas nei dvasiški malonumai.[12] Epikūro pasekėjai taip pat įvardijo „malonumo siekimą ir skausmo vengimą“ kaip galutinį gyvenimo tikslą, tačiau pažymėjo, kad „mes neturime omenyje palaidūniškų ar juslinių malonumų… mes turime omenyje skausmo kūne ir varginančių minčių galvoje nebuvimą“.[1] Tai sugrąžino hedonizmą į ataraksijos paieškas.[1]

 
Romėniškas Epikūro biustas

Kita svarbi poklasikinio Vakarų mąstymo kryptis buvo skepticizmo klausimas. Pironas Elidietis, Demokrito idėjų šalininkas, kartu su Aleksandro Didžiojo kariuomene keliavo į Indiją, kur jį paveikė budizmas, ypač trys būties požymiai.[13] Grįžęs į Graikiją, Pironas įkūrė naują filosofijos mokyklą – pironizmą. Jos vienas svarbiausių teiginių – žmogaus nuomonė apie neakivaizdžius dalykus (t. y., dogmos) neleidžia pasiekti ataraksijos. Norėdamas nukreipti protą į ataraksiją, pironizmas naudoja epochę (susilaikymą nuo sprendinių apie daiktų prigimtį) visiems neakivaizdiems teiginiams. Po to, kai Arkesilajas tapo Platono akademijos vadovu, jis priėmė skepticizmą kaip pagrindinį platonizmo principą, todėl platonizmas beveik susiliejo su pironizmu.[14] Po Arkesilajo akademinis skepticizmas vėl atsiskyrė nuo pironizmo.[15] Akademiniai skeptikai neabejojo tiesos egzistavimu; jie tiesiog abejojo, ar žmonės turi galimybių tai pažinti.[16] Tokią poziciją jie grindė Platono veikalo „Faidonas“ 64–67 skyriais,[17] kuriuose Sokratas svarsto, kaip mirtingiesiems pažinimas nėra prieinamas.

Pasibaigus skeptiškam Akademijos laikotarpiui su Antiochu Askaloniečiu priešaky, platoniška mintis įžengė į vidurinio platonizmo laikotarpį, perėmusį peripatetinių ir stoikų mokyklų idėjas. Radikalų sinkretizmą padarė Numenijas iš Apamėjos, sujungęs platonizmą su neopitagorizmu.[18] Taip pat neopitagoriečių paveikti neoplatonistai, pirmiausia Plotinas, teigė, kad protas egzistuoja anksčiau už materiją ir kad visata turi vienintelę priežastį, todėl turi būti vienas protas, t. y. vienis.[19] Neoplatonizmas turėjo daug įtakos vėlesnei krikščioniškajai minčiai.[19]

Viduramžių filosofija redaguoti

 
Šv. Augustinas.

Viduramžių filosofija apytiksliai tęsėsi nuo Romos imperijos apkrikštijimo iki Renesanso. Šį tarpsnį iš dalies apibrėžia klasikinės graikų ir helenistinės filosofijos atradimas ir tolesnis vystymas, iš dalies – poreikis spręsti teologines problemas ir integruoti tuo metu plačiai paplitusių Abraominių religijų (judaizmo, krikščionybės ir islamo) šventąsias doktrinas su pasaulietiniu mokymu. Kai kurios per šį laikotarpį aptartos problemos yra tikėjimo santykis su protu, Dievo, teologijos ir metafizikos objekto egzistavimas ir vienybė, pažinimo, universalijų ir individualizacijos problemos.

Itin žymus šio laikotarpio filosofas – šv. Augustinas, vienas svarbiausių Vakarų krikščionybės bažnyčios tėvų. Augustinas perėmė Platono mintį ir ją sukrikščionino. Jo įtaka dominavo viduramžių filosofijoje galbūt iki eros pabaigos ir Aristotelio tekstų pakartotinio atradimo. Augustinizmas buvo atskaitos taškas daugeliui filosofų iki XIII a. Tarp problemų, kurias nagrinėjo jo filosofija, buvo blogio, teisingo karo ir laiko problematika. Kalbėdamas apie blogio problemą, jis teigė, kad blogis yra neišvengiamas žmogaus laisvos valios produktas.[20] Kai tai iškėlė klausimą dėl laisvos valios ir dieviškojo numatymo iš anksto nesuderinamumo, tiek jis, tiek Boetijus išsprendė problemą teigdami, kad Dievas nemato ateities, o veikiau yra visiškai už laiko ribų.[21]

Scholastika redaguoti

Įtakinga buvo scholastikos mokykla, kuri yra ne tiek filosofija ar teologija, kiek metodika, nes joje didelis dėmesys skiriamas dialektiniam samprotavimui, siekiant išplėsti žinias darant išvadas ir išsprendžiant prieštaras. Scholastinė mintis taip pat žinoma dėl griežtos konceptualios analizės ir kruopštaus skirtumų nustatymo. Iš tradicijos paimta tema gvildenama klausimo forma, pateikiami opoziciniai atsakymai, argumentuojamas kontrpasiūlymas ir paneigiami opoziciniai argumentai. Dėl griežto dialektinio metodo pabrėžimo scholastika galiausiai buvo pritaikyta daugelyje kitų studijų sričių.[22][23]

Anzelmas Kenterberietis (vadinamas „scholastikos tėvu“) teigė, kad Dievo egzistavimą galima neginčijamai įrodyti logiška išvada, esančia ontologiniame argumente, pagal kurį Dievas pagal apibrėžimą yra didžiausias dalykas, kurį galima įsivaizduoti, ir kadangi egzistuojantis dalykas yra didesnis už neegzistuojantį, turi būti taip, kad Dievas egzistuoja arba nėra didžiausias įsivaizduojamas dalykas (pastarasis pagal apibrėžimą neįmanomas).[24] Tokią logiką paneigė Gonilas iš Marmutjė, kuris tą pačią logiką taikė įsivaizduojamai salai, teigdamas, kad kažkur turi egzistuoti tobula sala, naudojant tuos pačius samprotavimo žingsnius ir gaunant absurdišką rezultatą.[25]

Boetijus taip pat nagrinėjo universalijų problemą, teigdamas, kad jos, skirtingai nei teigė Platonas, savarankiškai neegzistuoja, bet vis tiek tikėjo, kaip ir Aristotelis, kad jos egzistuoja tam tikrų dalykų esme.[26] Kitas svarbus scholastikos atstovas, Peteris Abelardas, tai išplėtė iki nominalizmo, kuris teigia (visiškai prieštaraudamas Platonui), kad universalijos iš tikrųjų tebuvo pavadinimai, suteikiami ypatybėms, kurias dalijasi detalės.[27]

 
Šv. Tomas Akvinietis, (tapytojas Carlo Crivelli, 1476 m.)

Tomas Akvinietis, akademinis filosofas ir tomizmo tėvas, padarė didžiulę įtaką viduramžių krikščionybei. Jį paveikė naujai atrastas Aristotelis, kurio filosofiją siekė suderinti su krikščioniškąja teologija.[28] Siekdamas suprasti, kas yra siela, jis svarstė metafizinius substancijos, materijos, formos ir pokyčių klausimus.[28] Tomas Akvinietis apibrėžė materialią substanciją kaip esmės ir atsitiktinių bruožų derinį, o esmę – kaip materijos ir formos derinį, panašų į aristoteliškąjį požiūrį.[29] Anot jo, žmonėms siela yra esmė.[29] Taip pat Platono paveiktas, jis sielą matė kaip nekintamą ir nepriklausomą nuo kūno.[29]

Kiti žymesni viduramžių Vakarų filosofai: Džonas Skotusas Eriugena, Žilberas de la Porė, Piteris Lombardas, Hildegarda Bingenietė, Robertas Groustestas, Rodžeris Bekonas, Bonaventūras, Piteris Džonas Olivi, Mechthildas Magdeburgietis, Robertas Kilvardbai, Albertas Didysis, Henris Didysis, Jonas Dunsas Škotas, Margarita Poretė, Dantė, Marsilijus Paduvietis, Viljamas Okamas, Žanas Buridanas, Nikolia Otrkūrietis, Johanas Ekhartas, Kotryna Sienietė, Žanas Žersonas ir Džonas Viklifas. Viduramžių scholastikos tradicija klestėjo dar XVII a. – ja rašė Franciskas Suaresas ir Šv. Tomo Jonas. Viduramžiais Vakarų filosofijai įtakos turėjo ir žydų filosofai Maimonidas ir Geršomas bei musulmonų filosofai Alkindas, Alfarabijus, Alhazenas, Avicena, Gazalis, Avempacė, Abubaceris ir Averojus.

 
Vienas įtakingiausių humanistų Erazmas

Renesanso humanizmas redaguoti

Renesansas („atgimimas“) žymi pereinamąjį laikotarpį tarp viduramžių ir šiuolaikinės minties, kai naujas susidomėjimas senovės graikų filosofiniais tekstais paskatino domėjimąsi nukreipti nuo techninių logikos, metafizikos ir teologijos studijų prie eklektiškų moralės, filologijos ir mistikos tyrinėjimų.[30][31] Šiuo laikotarpiu mokslas susidomėjo klasika ir apskritai humanitariniais menais, tokiais kaip istorija ir literatūra, kas iki tol nebuvo būdinga krikščioniškose šalyse. Tokia tendencija vadinama humanistine.[32] Humanistai sekė Petrarka, siekdami, kad žmonija ir jos dorybės, o ne metafizika ir logika, būtų filosofijos dėmesio centre. Vienas žymiausių humanistų Renesanso filosofų – Erazmas Roterdamietis.

Pereinamuoju iš Renesanso į ankstyvąją/klasikinę moderniąją filosofiją laikotarpiu labiausiai paplitęs rašymo stilius buvo dialogas (pvz., Giordano Bruno).[33]

Nėra sutariama dėl skiriamosios linijos tarp Renesanso ir šiuolaikinės filosofijos.[34]

Šiuolaikinė filosofija redaguoti

Sąvoka „šiuolaikinė filosofija“ vartojama įvairiai. Thomas Hobbesas kai kurių laikomas pirmuoju šiuolaikiniu filosofu, nes politinei filosofijai taikė sisteminį metodą. Kita vertus, Renė Dekartas dažnai laikomas pirmuoju šiuolaikiniu filosofu, nes savo filosofiją grindė žinių, o ne metafizikos problemomis.[35]

 
Renė Dekarto portretas (tapytojas Fransas Halsas, XVII a. antroji pusė)

Šiuolaikinė filosofija ir ypač Apšvietos filosofija išsiskiria vis didesne nepriklausomybe nuo tradicinių autoritetų, tokių kaip Bažnyčia, akademinė bendruomenė ir aristotelizmas,[36][37] dėmesiu žinių ir metafizinės sistemos kūrimo pagrindams[38][39] ir šiuolaikinės fizikos atsiskyrimu nuo gamtos filosofijos disciplinos.[40]

Ankstyvoji šiuolaikinė filosofija (XVII ir XVIII a.) redaguoti

Kai kurios pagrindinės Vakarų filosofijos temos ankstyvuoju šiuolaikiniu (taip pat ir klasikiniu šiuolaikiniu) laikotarpiu[41][42] apima proto prigimtį ir jo ryšį su kūnu, naujų gamtos mokslų reikšmę tradiciškai teologijos nagrinėtoms temoms, tokioms kaip laisva valia ir Dievas, bei pasaulietinio moralės ir politinės filosofijos pagrindo atsiradimas.[43] Šios tendencijos pirmiausia ryškiai susilieja su Fransio Beikono raginimu sukurti naują, empirinę žinių teikimo programą ir netrukus įgavo didžiulę įtaką mechaninėje fizikoje ir racionalistinėje Renės Dekarto metafizikoje.[44]

Dekarto epistemologija buvo pagrįsta metodu, vadinamu Dekarto abejone, kurios principas – pats tikriausias įsitikinimas galėjo būti tolesnio tyrimo pagrindas, o kiekvienas žingsnis į labiau nutolusias idėjas buvo kiek įmanoma atsargesnis ir aiškesnis.[1] Tai atvedė jį prie garsiosios maksimos cogito ergo sum („Mąstau, vadinasi, esu“), nors panašius argumentus buvo pateikę ir ankstesni filosofai.[1] Tai tapo pagrindu daugeliui po to sekusios Vakarų filosofijos, nes iki XX a. buvo plačiai priimtas poreikis rasti kelią iš privataus sąmonės pasaulio į išorėje egzistuojančią tikrovę.[1] Pagrindine Dekarto minties problema išliko proto ir kūno problema.[1] Vieną problemos sprendimą pateikė Baruchas Spinoza, teigdamas, kad protas ir kūnas yra viena substancija.[1] Tai buvo pagrįsta jo nuomone, kad Dievas ir visata yra viena, kad tai apima egzistencijos visumą.[1] Tuo tarpu Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas teigė, kad pasaulį sudaro daugybė atskirų substancijų, vadinamų monadomis.[1] Kartu su Dekartu ir Spinoza, Leibnicas laikomi įtakingais ankstyvaisiais racionalistais.[45]

Priešingai nei Dekartas, Tomas Hobsas buvo materialistas, tikėjęs, kad viskas yra fiziška, ir empirikas, manęs, kad visos žinios kyla iš pojūčių, kuriuos sukelia išoriniame pasaulyje esantys objektai, o visas mąstymas galiausiai tėra jungimas (sudėtis) ir skyrimas (atimtis).[1] Kitas klasikinis empiristas – Džonas Lokas.[1] Kartu su Deividu Hjumu jie sudaro „britų empirstų“ branduolį.[1] Džordžas Berklis sutiko su empiristų postulatais, tačiau užuot tikėjęs suvokimą kuriančia galutine realybe, pasisakė už nematerializmą ir pasaulį, egzistuojantį kaip suvokimo rezultatą.[1] Tuo tarpu Kembridžo platonistai ir toliau atstovavo racionalizmui Britanijoje.[1]

Politinės filosofijos srityje ginčai dažnai prasidėdavo nuo ginčų dėl pirminių žmogaus prigimties principų svarstant, kaip pasaulis atrodytų be visuomenės (gamtos būsenos scenarijus). Hobsas tikėjo, kad tai būtų smurtas ir anarchija, vadindamas gyvenimą tokioje padėtyje „vienišą, skurdų, bjaurų, žiaurų ir trumpą“.[1] Kad tam užkirstų kelią, jis manė, kad valstybė turi turėti iš esmės neribotą valdžią.[1] Tuo tarpu Lokas manė priešingai – kad gamtos būsena yra tokia, kai individai naudojasi laisve, tačiau kai kurių jų (išskyrus tas, kurioms taikomos prigimtinės teisės) reikėjo atsisakyti kuriant visuomenę, bet ne absoliučiai.[1] Tuo tarpu Žanas Žakas Ruso teigė, kad gamtoje žmonės kaip tik gyventų taikoje, o būtent visuomenės formavimasis paskatinęs nelygybės didėjimą.[1]

Apytikslė ankstyvojo moderniojo laikotarpio pabaiga dažniausiai tapatinama su Imanuelio Kanto sistemingu bandymu apriboti metafiziką, pagrįsti mokslo žinias ir derinti jas su morale ir laisve.[46][47] Racionalistai manė, kad žinios kyla iš a priori samprotavimo, empiristai teigė, kad jos gautos iš posteriori jutiminės patirties, o Kantas siekė suderinti šias nuomones, teigdamas, kad protas naudoja a priori supratimą interpretuodamas a posteriori patirtis.[48] Tokiam požiūriui susidaryti jam įtakos turėjo Hiumo filosofija, teigusi, kad proto mechanizmai suteikia žmonėms priežasties ir pasekmės suvokimą.[48]

Prie šiuolaikinės filosofijos plėtotės prisidėjo filosofai, mokslininkai, gydytojai ir politikai. Kiti anksčiau nepaminėtieji – Galilėjus, Pjeras Gasendi, Blezas Paskalis, Nikolia Malbranšas, Antonijus Levenhukas, Kristianas Heigensas, Izaokas Niutonas, Christianas Volfas, Šarlis Lui de Monteskjė, Pjeras Beilis, Tomas Reidas, Žanas Leronas Dalamberas Adam Smitas.

Vokiškasis idealizmas redaguoti

 
Imanuelio Kanto portretas (apytiksliai 1790 m.)

Vokiškasis idealizmas atsirado Vokietijoje XVIII a. ir XIX a. sandūroje. Jo pagrindas – Imanuelio Kanto XVIII a. devintajame ir dešimtajame dešimtmečiais parašyti veikalai.[49]

Transcendentinis idealizmas, būdingas Imanueliui Kantui, yra požiūris, kad yra ribos tam, ką galima suprasti, nes yra daug dalykų, kurių negalima įtraukti objektyvaus vertinimo sąlygomis. Kantas parašė savo „Grynojo proto kritiką“ (1781 m.), bandydamas suderinti prieštaringus racionalizmo ir empirizmo požiūrius ir sukurti naują pagrindą metafizikos studijoms. Nors Kantas manė, kad objektyvus pasaulio pažinimas reikalauja, kad protas grynų juslinių duomenų srautui nustatytų konceptualią ar kategorišką sistemą – sistemą, apimančią pačią erdvę ir laiką, jis teigė, kad daiktai savyje egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus suvokimo ir sprendimų. Kanto pasakojimas apie daiktų savastį yra prieštaringas ir labai sudėtingas. Tęsdami savo darbą, Johanas Gottliebas Fichte ir Friedrichas Schellingas atsisakė tikėjimo nepriklausomu pasaulio egzistavimu ir sukūrė visapusišką idealistinę filosofiją.

Žymiausias absoliutinio idealizmo kūrinys buvo Hėgelio „Dvasios fenomenologija“, parašyta 1807 m. Hegelis pripažino, kad jo idėjos nebuvo naujos, tačiau visos ankstesnės filosofijos buvo nepilnos. Jo tikslas buvęs teisingai užbaigti jų darbą. Hėgelis tvirtino, kad du filosofijos tikslai yra paaiškinti prieštaravimus, akivaizdžius žmogaus patirtyje (kurie kyla, pavyzdžiui, iš tariamų prieštaravimų tarp „būties“ ir „nebūties“), taip pat kartu išspręsti ir palikti šiuos prieštaravimus, parodant jų suderinamumą aukštesnio lygio ištyrimu („būti“ ir „nebūti“ sprendžiami su „tapimas“). Ši prieštaravimų priėmimo ir sutaikinimo programa žinoma kaip „Hėgelio dialektika“.

Hėgelio paveikti filosofai yra Liudvigas Fojerbachas, sugalvojęs terminą „projekcija“ apibūdinti žmonių nesugebėjimą atpažinti ką nors išoriniame pasaulyje į tai neprojektuojant savo savybių. Kiti Hėgelio paveikti filosofai – Karlas Marksas, Frydrichas Engelsas, britų idealistai T.H. Grynas, J.M.E Maktagartas, F.H. Bredlis ir Robinas Džordžas Kolingvudas.

Išsekus britų idealizmui, saujelė XX a. filosofų perėmė pagrindinius vokiečių idealizmo principus. Tuo tarpu nemažai žmonių priėmė Hėgelio dialektiką, ypač Frankfurto mokyklos kritikos teoretikai Alekandras Koževas, Žanas Polis Sartras (savo „Dialektinio proto kritikoje“) ir Slavojus Žižekas. Pagrindinė vokiečių idealizmo tema, Kanto „Koperniko revoliucijos“ teisėtumas, išlieka svarbiu XXI-ojo a. postkontinentinės filosofijos ginčų tašku.

Vėlyvoji šiuolaikinė (XIX a.) redaguoti

Įprasta laikyti, kad vėlyvosios šiuolaikinės filosofijos ištakos – maždaug 1781 m., kuomet mirė Gotholdas Efraimas Lesingas ir pasirodė Immanuelio Kanto veikalas „Gryno proto kritika“.[50] XIX a. prasidėjo tai, kas vėliau peraugo į atskirtį tarp kontinentinės ir analitinės filosofijos tradicijų: pirmoji labiau domėjosi bendromis metafizikos sąrangomis (labiau paplitusi vokiškai kalbančiame pasaulyje), o antroji sutelkė dėmesį į epistemologiją, etiką, teisę ir politiką (labiau paplitusi anglakalbiame pasaulyje).[51]

Vokiečių filosofija šiame amžiuje padarė didelę įtaką, iš dalies dėl Vokietijos universitetų dominavimo aukštojo mokslo srityje. Vokiečių idealistai, tokie kaip Johanas Gotlybas Fichtė, Frydrichas Vilhelmas Jozefas fon Šelingas, Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis ir Jenos romantizmo atstovai (Frydrichas Helderlinas, Novalis ir Karlas Vilhelmas Frydrichas Šlėgelis), pakeitė Kanto raštus, teigdami, kad pasaulis yra sudarytas racionaliu arba į protą panašiu procesu, ir kaip toks yra visiškai pažinus.[52]

Hėgelis teigė, kad istorija yra dialektinė Geisto (visuotinio proto) kelionė savirealizacijos ir savęs išpildymo link.[53] Geisto savivoka yra absoliutus žinojimas, pats savaime suteikiantis visišką laisvę.[54] Jo filosofija rėmėsi absoliutiniu idealizmu, o pati tikrovė buvo mentalinė.[54] Jo filosofiniai pasekėjai pasiskirstė į dvi stovyklas – konservatyvių dešiniųjų hėgeliečių ir radikalių jaunųjų hėgeliečių, tarp kurių buvo Davidas Štrausas ir Liudvigas Andrėjas Fojerbachas.[55] Fojerbachas pasisakė už materialistinę Hėgelio minties sampratą, kurią vėliau savo veikaluose plačiai naudojo Karlas Marksas.[55]

 
Frydrichas Nyčė, Frydricho Hartmano nuotrauka (apie 1875 m.)

Arturą Šopenhauerį paveikė Kanto ir Indijos filosofijos.[56] Perėmęs Kanto daikto savaime sąvoką, Šopenhaueris transformavo ją į iracionalią pasaulinę valią, kurią suprato kaip nesąmoningai veikiančią, visa apimančią kosminę jėgą, vienintelę tikrą realybę, pirmapradį būties principą ir gyvenimo impulsą, kuris aktyviai įvairiais pavidalais reiškiasi gamtoje, visuomenėje ir žmogaus gyvenime, taip pradėdamas iracionalistinį Vakarų filosofinės minties raidos etapą.[57] Valios patyrimas buvo tai, kaip ši tikrovė buvo pasiekiama, kai valia buvo visos gamtos pagrindas, o visa kita – regimybė.[58] Nors manė, kad šios valios žlugimas yra kančios priežastis, Frydrichas Nyčė manė, kad valia galiai įgalina, veda į augimą ir plėtrą, todėl yra etikos pagrindas.

Džeremis Benthamas davė pradžią utilitarizmui, kuris buvo konsekvencialistinė etika, pagrįsta principu „kuo daugiau laimės kuo didesniam skaičiui“ – idėja, paimta iš Čezarės Bekarijos.[59] Jis manė, kad bet koks veiksmas gali būti išmatuotas pagal jo vertę šio principo atžvilgiu, taikant laimės skaičiavimą.[60] Vėliau jo minties ėmėsi jo bendražygis Džonas Stiuartas Milis.[61] Tačiau, priešingai nei Benthamas, rašęs apie gryną malonumą, Milas malonumus suskirstė į aukštesnes ir žemesnes rūšis.[62]

Logika pradėjo didžiausios pažangos laikotarpį nuo pat disciplinos atsiradimo, nes didėjantis matematinis tikslumas sudarė palankias sąlygas formalizavimui Džordžo Būlio ir Gotlobo Frėgės darbuose.

Kiti filosofai, pradėję naujus minties raidos etapus, formavusius filosofiją XX a.:

Naujausiųjų laikų filosofija redaguoti

 
Martinas Haidegeris

Trys pagrindiniai požiūriai į akademinę filosofiją naujausiais laikais yra analitinė filosofija, kontinentinė filosofija ir pragmatizmas.[63]

XX a. filosofiniuose diskursuose daugybė konfliktų dėl žinių pagrindo, suabejota, kas buvo laikoma kaip tikra, atsiranda naujos socialinės, ekonominės, mokslinės ir loginės problemos. XX a. per filosofiją ne kartą buvo bandyta reformuoti ir išsaugoti bei pakeisti arba panaikinti senesnes žinių sistemas. Svarbiausios figūros yra Bertrandas Ruselas, Liudvigas Vitgenšteinas, Edmundas Huserlis, Martinas Haidegeris ir Žanas Polis Sartras. Husserlio „Loginių tyrinėjimų“ (1900–1901) ir Russello „Matematikos principų“ (1903) paskelbimas laikomas XX a. filosofijos pradžia.[64]

Nuo Antrojo pasaulinio karo naujausiųjų laikų filosofija daugiausia skirstoma į analitinę ir kontinentinę tradicijas; pirmoji radosi anglakalbiame pasaulyje, o antroji – Europos žemyne. Suvokiamas konfliktas tarp kontinentinės ir analitinės filosofijos mokyklų išlieka ryškus, nepaisant didėjančio skepticizmo, ar tokia skirtis apskritai naudinga.

Lietuvoje redaguoti

Su Vakarų filosofija LDK gyventojai susipažino jau po Lietuvos krikšto. Manoma, kad XIV a. pirmieji su filosofija susipažinti galėjo Vidurio ir Vakarų Europos universitetuose studijuojantys Lietuvos didikų ir bajorų jaunuoliai.[65] Iki Vilniaus universiteto įsteigimo filosofija (konkrečiai – vėlyvoji viduramžių filosofija) buvo prieinama daugiausiai vienuoliams. Kartu su Renesanso ir humanizmo idėjomis ėmė plisti ir kitų srovių filosofija, nors XVI a. populiariausia išliko scholastika. Vienu pirmųjų LDK filosofų galima laikyti Abraomą Kulvietį, kūrusį profesionaliosios filosofijos raštiją.[65]

Šviečiamajame amžiuje vienas žymiausių LDK filosofų buvo Kazimieras Narbutas, teigdamas sveiku protu grindžiamą samprotavimų laisvę, įrodinėdamas filosofijos atskyrimo nuo teologijos tikslingumą.[65] Lietuvos filosofijos atgimimui akstiną suteikė Lietuvos universiteto įsteigimas 1922 m. Universitete susibūrė grupė Vakarų Europos universitetuose filosofijos daktaro laipsnį įgijusių asmenų. Pažinimo problemas analizavo Pranas Kuraitis, Vosylius Sezemanas, Stasys Šalkauskis, Pranas Dovydaitis nagrinėjo gamtos mokslų filosofines problemas, vystė katalikišką filosofiją, Antanas Žvironas plėtojo neopozityvistinį fizinį indeterminizmą, Jonas Kairiūkštis propagavo gamtamokslinį materializmą, nagrinėjo materijos, pritarė evoliucionizmui ir pabrėžė žmogaus ir gyvūnų psichikos bendrumą.[65] Egzistencialistinės filosofijos pradininkas Lietuvoje – Juozas Girnius, vėliau teistinio egzistencializmo veikalus rašė ir Antanas Maceina.[65] Iš Mažosios Lietuvos kilusio lietuvininko Vydūno filosofijai labai ženklios įtakos turėjo antikinė filosofija, šiek tiek mažiau – kai kurių krikščionybės mistikų, Imanuelio Kanto, neokantistų, imanentinės filosofijos atstovų idėjos.[66]

Anot Augustino Dainio, modernioji filosofija Lietuvoje gali būti išskiriama į tris paradigmas, kurių kiekvienai būdingas specifinis Lietuvos filosofijai argumentavimo būdas: analitinė filosofija, kurią stipriai paveikė XX a. britų ir amerikiečių filosofijos srovės, fenomenologinė filosofija, daugiausia perimta iš vokiečių filosofijos ir jos sekėjų prancūzų filosofų, ir postmodernioji filosofija, stipriausiai paveikta Prancūzijos filosofų.[67]

Analitinės filosofijos paradigmos filosofai Lietuvoje: Rolandas Pavilionis, Evaldas Nekrašas, Algirdas Degutis, Marius Povilas Šaulauskas, Edmundas Adomonis, Jonas Dagys, Vilius Dranseika ir Vytautas Grenda.[67]

Fenomenologinės paradigmos Lietuvoje atstovai – Arvydas Šliogeris, Algis Mickūnas, Tomas Sodeika, Arūnas Sverdiolas, Rita Šerpytytė, Dalius Jonkus, Tomas Kačerauskas, Mintautas Gutauskas, Danutė Bacevičiūtė.[67]

Postmoderniosios paradigmos Lietuvoje atstovai – Jūratė Baranova-Rubavičienė, Vytautas Rubavičius, Audronė Žukauskaitė, Nerijus Milerius, Nijolė Keršytė, Laura Junutytė.[67]

Kiti žymūs XX a. pab.-XXI a. pr. Lietuvos filosofai – Leonidas Donskis, Gintautas Mažeikis, Algis Uždavinys, Andrius Bielskis.

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 1,14 1,15 1,16 1,17 1,18 1,19 1,20 1,21 1,22 1,23 1,24 1,25 1,26 1,27 1,28 1,29 1,30 1,31 1,32 Grayling 2019.
  2. ↑ Grayling 2019, p. 23.
  3. ↑ West, Thomas G., and Platon. Plato’s Apology of Socrates: an interpretation, with a new translation. Ithaca, NY: Cornell University Press, 1979.
  4. ↑ Grayling 2019, p. 68, Grayling 2019, p. 68 Alfred North Whitehead teigė, kad „filosofija yra išnašos į Platono mokymą“.
  5. ↑ Evangeliou, Christos C. (2001). „European Philosophy: Simply a Series of Footnotes to Plato?“. Mediterranean Studies. 10: 167–180. ISSN 1074-164X. JSTOR 41166929.
  6. ↑ 6,0 6,1 Grayling 2019, p. 89.
  7. ↑ Grayling 2019, p. 88.
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 8,3 Grayling 2019, p. 92.
  9. ↑ Grayling 2019, p. 94.
  10. ↑ Roman Philosophy (Internet Encyclopedia of Philosophy)
  11. ↑ Adamson, Peter (2015). Philosophy in the Hellenistic and Roman Worlds. Oxford University Press. p. 9. ISBN 978-0-19-872802-3.
  12. ↑ Annas 1995
  13. ↑ Beckwith, Christopher I. Greek Buddha: Pyrrho's Encounter with Early Buddhism in Central Asia (PDF). Princeton University Press. ISBN 9781400866328.
  14. ↑ Sekstas Empirikas, „Outlines of Pyrrhonism“ I.33.232
  15. ↑ Sekstas Empirikas, „Outlines of Pyrrhonism“ I.33.225–231
  16. ↑ Smith, William, ed. (1870). „Arcesilaus“. Dictionary of Greek and Roman Biography and Mythology.
  17. ↑ „Plato, Phaedo, page 64“.
  18. ↑ Eduard Zeller, Outlines of the History of Greek Philosophy, 13th Edition, page 309
  19. ↑ 19,0 19,1 Grayling 2019, p. 124.
  20. ↑ Grayling 2019, p. 140.
  21. ↑ Grayling 2019, p. 143.
  22. ↑ Patte, Daniel. The Cambridge Dictionary of Christianity. Ed. Daniel Patte. New York: Cambridge University Press, 2010, 11132-1133
  23. ↑ Grant, Edward. God and Reason in the Middle Ages. Cambridge University Press, 2004, 159
  24. ↑ Grayling 2019, p. 146.
  25. ↑ Grayling 2019, p. 148.
  26. ↑ Grayling 2019, p. 106.
  27. ↑ Grayling 2019, p. 149.
  28. ↑ 28,0 28,1 Grayling 2019, p. 154.
  29. ↑ 29,0 29,1 29,2 Grayling 2019, p. 154–155.
  30. ↑ Frederick Copleston, A History of Philosophy, Volume III: From Ockham to Suarez (The Newman Press, 1953), p. 18.
  31. ↑ Brian Copenhaver and Charles Schmitt, Renaissance Philosophy (Oxford University Press, 1992), p. 4.
  32. ↑ Frederick Copleston, A History of Philosophy, Volume III: From Ockham to Suarez (The Newman Press, 1953), p. 29."
  33. ↑ James Daniel Collins, Interpreting Modern Philosophy, Princeton University Press, 2015, p. 85.
  34. ↑ Brian Leiter (ed.), The Future for Philosophy, Oxford University Press, 2006, p. 44 n. 2.
  35. ↑ Diane Collinson (1987). Fifty Major Philosophers, A Reference Guide.
  36. ↑ Steven Nadler, A Companion to Early Modern Philosophy, 2008, pp. 1–2.
  37. ↑ Anthony Kenny, A New History of Western Philosophy, vol. 3 (Oxford University Press, 2006), p. xii. „
  38. ↑ Rutherford, Donald, The Cambridge Companion to Early Modern Philosophy (Cambridge University Press, 2006), p. 1.“
  39. ↑ Kenny, A New History of Western Philosophy, vol. 3, p. 211."
  40. ↑ Kenny, A New History of Western Philosophy, vol. 3, pp. 179–180."
  41. ↑ Jeffrey Tlumak, Classical Modern Philosophy: A Contemporary Introduction, Routledge, 2006, p. xi.
  42. ↑ Richard Schacht, Classical Modern Philosophers: Descartes to Kant, Routledge, 2013, p. 1.
  43. ↑ Kenny, A New History of Western Philosophy, vol. 3, pp. 212–331.
  44. ↑ Nadler, A Companion to Early Modern Philosophy, pp. 2–3."
  45. ↑ Rutherford, Donald (2006-10-12). The Cambridge Companion to Early Modern Philosophy. Cambridge University Press. p. 1. ISBN 978-0-521-82242-8.
  46. ↑ Kenny, A New History of Western Philosophy, vol. 3, p. xiii.
  47. ↑ Nadler, A Companion to Early Modern Philosophy, p. 3.
  48. ↑ 48,0 48,1 Grayling 2019, p. 259–261.
  49. ↑ Frederick C. Beiser, German Idealism: The Struggle Against Subjectivism, 1781–1801, Harvard University Press, 2002, part I.
  50. ↑ Karl Ameriks, Kant’s Elliptical Path, Oxford University Press, 2012, p. 307
  51. ↑ Grayling 2019, p. 280.
  52. ↑ Frederick C. Beiser, German Idealism: The Struggle Against Subjectivism, 1781–1801, Harvard University Press, 2002, p. viii.
  53. ↑ Grayling 2019, p. 289.
  54. ↑ 54,0 54,1 Grayling 2019, p. 291.
  55. ↑ 55,0 55,1 Grayling 2019, p. 296.
  56. ↑ Grayling 2019, p. 297.
  57. ↑ Arthur Schopenhauer (VLE)
  58. ↑ Grayling 2019, p. 299.
  59. ↑ Grayling 2019, p. 281.
  60. ↑ Grayling 2019, p. 286.
  61. ↑ Grayling 2019, p. 285.
  62. ↑ Grayling 2019, p. 306.
  63. ↑ Nicholas Joll, „Contemporary Metaphilosophy“
  64. ↑ Spindel Conference 2002–100 Years of Metaethics. The Legacy of G.E. Moore, University of Memphis, 2003, p. 165.
  65. ↑ 65,0 65,1 65,2 65,3 65,4 Plečkaitis, Romanas. Filosofija Lietuvoje (VLE)
  66. ↑ Bagdonavičius, Vacys. Vydūnas ir antikinė filosofija (Vydūno draugija)
  67. ↑ 67,0 67,1 67,2 67,3 Dainys, Augustinas. Lietuvos filosofija Vakarų filosofijos kontekste. Filosofija. Sociologija. 2012, t. 23, Nr. 1, p. 35-41

Literatūra redaguoti


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vakarų_filosofija&oldid=7083966"