Vikipedija

Vakarų Australija

Vakarų Australija (angl. Western Australia) – valstija Australijos vakaruose, prie Indijos vandenyno. Didžiausia valstija šalyje ir antras pagal dydį administracinis vienetas pasaulyje (po Jakutijos Rusijoje).[1] Plotas 2 527 013 km², apima apie trečdalį Australijos žemyno.[2] Ribojasi su Pietų Australijos valstija ir Šiaurės teritorija. Valstijoje gyvena 2,68 mln. arba 10,4 % visų šalies gyventojų (2021 m.).[3] Dauguma (92 %) gyvena pietvakariniame valstijos kampe – daugiausia Perto aglomeracijoje;[4] likusioji valstijos dalis gyvenama retai.

Vakarų Australija
angl. Western Australia
Vakarų Australijos vėliava Vakarų Australijos herbas
Laiko juosta: (UTC+8)
------ vasaros: (UTC+9)
Valstybė Australijos vėliava Australija
Administracinis centras Pertas
Įkūrimo data 1901 m.
Gubernatorius Kerry Sanderson
Gyventojų (2021 birželis) 2 681 600
Plotas 2 527 013 km²
Tankumas (2021 birželis) 1,06 žm./km²
ISO 3166-2 AU-WA
Tinklalapis [1]
Vikiteka Vakarų AustralijaVikiteka

Didžiąją valstijos teritorijos dalį apima Vakarų Australijos plokščiakalnis su vietomis iškilusiais pakraščiais – Kimberlio plynaukšte šiaurėje, Hamerslio kalnagūbriu vakaruose, Darlingo ir Sterlingo kalnagūbriais pietvakariuose. Valstijos vidurinėje dalyje plyti Didžioji Smėlio, Gibsono ir Didžioji Viktorijos dykumos. Šiaurinėje valstijos dalyje klimatas tropinis jūrinis, vidurinėje dalyje – tropinis žemyninis, sausas, pietuose – subtropinis jūrinis. Upės trumpos, beveik visos – laikinos. Daug druskingų ežerų.[5] Valstijos gamta saugoma 100 nacionalinių ir 17 jūrų parkų. Ryklių įlanka, Purnululu nacionalinis parkas ir Ningalu rifas įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą.[6]

Pirmieji europiečiai – olandų keliautojo Dirko Hartogo vadovaujama ekspedicija – Vakarų Australijos krantus pasiekė jau 1616 m., tačiau žemyno vakarinės dalies kolonizacija susidomėta tik XIX a. pradžioje. 1826 m. įkurtas britų karinis postas prie Karaliaus Jurgio užutėkio, o 1829 m. – Gulbių upės kolonija, nuo 1832 m. vadinama Vakarų Australija. 1890 m. kolonija gavo savivaldą, o 1901 m. prisijungė prie Australijos Sandraugos, tapo valstija.[7] Po Antrojo pasaulinio karo sparčiai daugėjo gyventojų, radus naudingųjų iškasenų – augo ekonomika ir gerovė. XXI a. pradžioje Vakarų Australija – viena sparčiausiai augančių ir turtingiausių Australijos valstijų.[1][8]

Pagrindinė ūkio šaka – kasyba, sudaranti beveik pusę valstijos bendrojo vidaus produkto. Vakarų Australijoje iškasama daugiau nei trečdalis pasaulio geležies rūdos, ketvirtadalis deimantų ir beveik pusė ličio rūdos metinio kiekio. Port Hedlande veikia didžiausias pasaulyje birių krovinių uostas. Valstijoje pagaminama produkcija sudaro beveik pusę viso Australijos eksporto.[9]

Dėl žydinčių laukinių gėlių gausos Vakarų Australija kartais vadinama „Laukinių gėlių valstija“ (The Wildflower State).[10]

Istorija redaguoti

Pirmieji gyventojai ir europiečių atvykimas redaguoti

 
Vilemo de Vlaminko ekspedicijos laivai prie Gulbių upės žiočių, 1697 m. XVIII a. graviūra

Iki europiečių atvykimo Australijos žemyne gyveno Australijos aborigenų gentys. Manoma, kad į Australijos pietvakarinę dalį pirmieji žmonės atsikėlė apytikriai prieš 40 tūkst. metų, o prieš pasirodant europiečiams jų skaičius siekė 50–100 tūkstančių.[7]

1616 m. Vakarų Australijos krantus pasiekė pirmieji europiečiai – Dirko Hartogo (Dirk Hartog) vadovaujamos olandų ekspedicijos nariai, spalio 25 d. išsilaipinę Dirko Hartogo salos Įrašo kyšulyje.[11] Iki XVII a. pabaigos Vakarų Australijos pakrantėje apsilankė daugiau olandų ir anglų jūrininkų, daugiausia atsitiktinai, nukrypus laivo kursui nuo Brauerio maršruto. Dėl audrų ir prastos navigacijos nemažai laivų suduždavo – viena pirmųjų ir garsiausių katastrofų prie vakarinių žemyno krantų buvo laivo „Batavia” avarija 1629 m.,[7] o iš viso suskaičiuota daugiau kaip 100 laivų nuolaužų.[12]

Nematydami galimybių prekybai ir kolonizacijai, olandai Vakarų Australija nesidomėjo. Panašios nuomonės po Viljamo Dampiro ekspedicijų 1688 ir 1699 m. laikėsi ir britai, todėl iki pat XIX a. pradžios europiečiai Vakarų Australijoje nesikūrė. XVIII a. pabaigoje vakarinius žemyno krantus tyrinėjo prancūzų ekspedicijos, lankėsi amerikiečių banginių medžiotojų laivai. XIX a. pradžioje britai sunerimo dėl galimo prancūzų kolonijos įsteigimo Australijos vakaruose, todėl 1826 m. Naujojo Pietų Velso gubernatorius Ralfas Darlingas (Ralph Darling) nusiuntė majorą Edmundą Lokjerį (Edmund Lockyer) su nedideliu kareivių būriu ir keletu katorgininkų įkurti karinį postą Vakarų Australijos pietinėje pakrantėje prie Karaliaus Jurgio užutėkio, dabartinio Olbanio teritorijoje.[7]

Kolonija redaguoti

 
„Gulbių upės kolonijos panorama”, Dž. E. Kari (Jane Eliza Currie) akvarelė, 1831 m.

1827 m. kapitonas Džeimsas Sterlingas (James Stirling) ir botanikas Čarlzas Freizeris (Charles Freizer) tyrinėjo Gulbių upės apylinkes dabartinio Perto teritorijoje. Matydami aukštus eukaliptus ir dėl pasitaikiusio švelnaus vasaros oro abu britai pervertino smėlingos pakrantės lygumos derlingumą, ir Dž. Sterlingas, grįžęs į Angliją, sugebėjo įtikinti Jungtinės Karalystės vyriausybę įsteigti Gulbių upės žiotyse laisvą, t. y., ne katorgininkų koloniją. Pats pasisiūlė būti tos kolonijos gubernatoriumi. 1829 m. birželio 4 d. pirmieji laivai su kolonistais atvyko į Gulbių upės koloniją[a] – šis įvykis laikomas Vakarų Australijos įkūrimu, minimas kasmet birželio pirmąjį pirmadienį („Vakarų Australijos diena”).[13] Buvo įkurtos trys gyvenvietės: Frimantlas, turėjęs tapti kolonijos uostu, Gildfordas – žemės ūkio produkcijos perkrovimo punktas Gulbių upės aukštupyje, ir Pertas – administracinis bei gynybinis centras.[14] Tikėdamiesi geresnio gyvenimo, 1829–1830 m. į koloniją atvyko beveik 4000 naujakurių. Tačiau blogai pasiruošę vietinėms sąlygoms, kolonistai skurdo, ir 1832 m. jų liko tik 1500. Netrūko ir konfliktų su vietiniais gyventojais, kurie liovėsi tik po „Pindžaros mūšiu” (Battle of Pinjarra) praminto kruvino susirėmimo 1834 m.[7]

 
Pirmasis Vakarų Australijos ministras pirmininkas Džonas Forestas, ~1898 m.

1835 m. kolonija jau sugebėjo pasigaminti pakankamai maisto ir pradėjo eksportuoti vilną. 1840–1841 m. apie 160 km į pietus nuo Perto Londono verslininkai įkūrė Ostralindo gyvenvietę, tikėdamiesi prekybos su Indija, tačiau jų sumanymas žlugo: Vakarų Australija buvo pernelyg izoliuota nuo pasaulio, turėjo mažai gyventojų ir lėšų. 1847 m. Niu Noršoje ispanų benediktinai įsteigė misiją. XIX a. penktajame dešimtmetyje kolonijos ūkis pradėjo stiprėti: buvo įkurtas bankas, plėtojosi gyvulininkystė, pradėtas santalo medienos, arklių eksportas. Išaugus ekonomikai, trūko darbo rankų. Turtingų žemvaldžių reikalavimu, valdžia 1850–1868 m. į koloniją nusiuntė beveik 10 tūkst. katorgininkų vyrų, dėl ko padaugėjo socialinių problemų, tačiau suintensyvėjo kelių tiesimas ir visuomeninių pastatų statyba. XIX a. septintajame dešimtmetyje gyvulininkystė plėtėsi į šiaurinius Vakarų Australijos regionus – Gaskoiną, Pilbarą. Nuo 1868 m. pradėta perlų žvejyba.[7]

1879 m. australų tyrinėtojas Aleksandras Forestas (Alexander Forrest) rado ganykloms tinkamos žemės Kimberlio regione, į kurį 1883–1885 m. persikėlė dalis Kvynslando gyvulių augintojų. 1879 m. pradėti tiesti geležinkeliai. 1886 m. Kimberlyje rasta aukso, 1887–1888 m. – Pilbaroje ir Jilgarne (Yilgarne). Ekonominis aktyvumas skatino vakarų australus siekti konstitucinės autonomijos, ir 1890 m. Vakarų Australijos kolonija įgijo savivaldą. Pirmuoju ministru pirmininku išrinktas kolonijoje gimęs tyrinėtojas Džonas Forestas. Jo kadencijos metu Vakarų Australijoje rasta didelių aukso telkinių (1891 m. prie Merčisono, 1892 m. Kulgardyje, 1893 m. Kalgurlyje), pritraukusių į koloniją imigrantų iš ekonominę krizę išgyvenančių rytinių Australijos kolonijų. Aukso karštinės dėka Vakarų Australijos gyventojų iki 1900 m. padaugėjo kone keturgubai (iki 180 tūkst.), o ekonomika išaugo dešimteriopai.[7]

a nuo 1832 m. – Vakarų Australijos kolonija

Australijos Sandraugos sudėtyje redaguoti

 
Vakarų Australijos secesionistų delegacija Londone, laikanti jų siūlytos Vestralijos (Westralia) dominijos vėliavą

Po 1900 m. referendumo Vakarų Australija 1901 m. sausio 1 d. prisijungė prie Australijos Sandraugos, tapo valstija su sostine Perte. Iki 1905 m. susiformavo dvipartinė politinė sistema. XX a. pirmajame dešimtmetyje nusilpo valstijos pramonė, sumažėjo aukso gavyba, tačiau sparčiai augo kviečių produkcija. Įdiegus naujus ūkininkavimo metodus, kviečių auginimo arealas plėtėsi į sausesnius rytinius regionus, darbą praradę aukso ieškotojai įsidarbindavo žemės ūkyje. Konkurencijai skatinti vyriausybė kūrė valstybines įmones: laivybos bendrovę, lentpjūves, skerdyklas ir kitas. 1911 m. Perte atidarytas Vakarų Australijos universitetas su nemokamomis studijomis. 1917 m. nutiestas Transaustralijos geležinkelis, sujungęs Vakarų Australiją su kitomis valstijomis.[7]

 
Valstijos sostinė Pertas ~1955 m.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Vakarų Australija vis dar buvo priklausoma nuo kviečių ir vilnos eksporto. Didžioji depresija Vakarų Australiją pasiekė kiek vėliau nei rytines valstijas, tačiau jos įtaka valstijos ekonomikai buvo milžiniška. Staiga nukritus eksporto kainoms, daugeliui ūkininkų teko palikti savo žemę, o likusiesiems – skursti. Nedarbo lygis miestuose 1932 m. pasiekė 30 %, nemažai bedarbių įsidarbindavo vyriausybiniuose projektuose atokiose valstijos vietovėse. Tokia padėtis skatino secesionistines nuotaikas. 1933 m. surengtame referendume du trečdaliai balsavusiųjų pasisakė už valstijos išstojimą iš Australijos Sandraugos, tačiau, pasikeitus vyriausybei, klausimo sprendimas atidėliotas, kol, pagerėjus ekonomikai, secesionistinės nuotaikos atslūgo.[7]

Antrojo pasaulinio karo metais baimintasi japonų įsiveržimo, ypač po Olandų Indijos (Indonezijos) okupacijos 1942 m., kai japonai bombardavo Brumą ir Vindamą. Po karo padidėjo imigracija iš Europos, sparčiai daugėjo gyventojų, augo ekonomika. Vystėsi pramonė (pastatyta naftos perdirbimo gamykla Kvinanoje, plieno, aliuminio, nikelio gamyklos, elektros jėgainės, chemijos fabrikai)[15], kasyba. XX a. septintajame dešimtmetyje rasta geležies rūdos (Pilbaroje), boksito (Darlingo kalnagūbryje), nikelio rūdos (Kambaldoje, netoli Kalgurlio), urano, naftos. Vakarų Australijos ekonomikos ir gerovės augimą nuo XX a. devintojo dešimtmečio skatino Azijos šalių augančios ekonomikos ir su tuo susijusi žaliavų ir žemės ūkio paklausa. 1969 m. valstijos gyventojų skaičius viršijo milijoną,[7] 2005 m. – du.[16]

Geografija redaguoti

 
Vakarų Australijos gamtinis žemėlapis

Vakarų Australija užima trečdalį Australijos žemyno į vakarus nuo 129º dienovidinio. Tiesi 1862 km ilgio[17] siena rytuose skiria valstiją nuo Šiaurės Teritorijos ir Pietų Australijos; šiaurėje valstijos krantus skalauja Timoro jūra, šiaurės vakaruose ir vakaruose – Indijos vandenynas, pietuose – Indijos vandenyno dalis, Australijoje vadinama Pietų vandenynu. Kranto linija vingiuota, gausu nedidelių salų. Pakrantėje vyrauja stiprios srovės, vyksta dideli potvynių ir atoslūgių svyravimai (iki 12 m).[18] Kranto linijos ilgis – 12 889 km (su salomis 20 781 km).[19] Didžiausios įlankos – Didžioji Australijos, Juozapo Bonaparto, Kingo ir Ryklių.[20]

 
Smiltainio uolos Purnululu nacionaliniame parke Kimberlyje

Didžiąją valstijos teritorijos dalį apima Vakarų Australijos plokščiakalnis – apie 300–600 m virš jūros lygio pakilusi lyguma. Plokščiakalnio pakraščiai vietomis iškilę: šiaurėje plyti gilių slėnių išraižyta Kimberlio plynaukštė (didžiausias aukštis 936 m, Ordo kalnas), vakaruose stūkso Hamerslio kalnagūbris su aukščiausiu Vakarų Australijoje Mehario kalnu (1251 m), pietvakariuose – Darlingo (582 m, Kuko kalnas) ir Sterlingo (1096 m, Blaf Nolo kalnas) kalnagūbriai. Plokščiakalnio vidurys valstijos rytuose įdubęs: į pietus nuo Kimberlio plynaukštės plyti Didžioji Smėlio dykuma, toliau – akmeninga Gibsono dykuma, už jos – smėlinga Didžioji Viktorijos dykuma. Plokščiakalnio pietūs pereina į klintinę Nalarboro lygumą, kuri žemėja Didžiosios Australijos įlankos link ir užsibaigia stačiais aukštais krantais (klifais).[21] Pakrantėse yra žemumų.[5]

Kimberlio plynaukštėje vyrauja raudonžemiai ir geltonžemiai, vietomis su priemolio ir smėlio gruntais, kai kur pasitaiko suaižėjusio molio ir akmeningi dirvožemiai. Pilbarai būdingi smėlio ir priemolio gruntai, daugiausia raudoni. Dykumose vyrauja smėlingi raudonžemiai, Nalarboro lygumoje ir valstijos pietinės dalies viduryje – kalkiniai priemoliai ir akmeningi dirvožemiai. Žemės ūkiui tinkamoje pietvakarinėje valstijos dalyje vyrauja išdūlėję kaolino, žvyro ir smėlio dirvožemiai su skurdžiomis maistingomis medžiagomis. Didesnė dalis laukinės augmenijos išvalyta žemės ūkio reikmėms, dėl to padidėjęs dirvožemio ir upių vandens druskingumas. Kai kur dirvožemiai dėl didelio druskingumo nebetinkami javų auginimui.[18]

Didesnė dalis valstijos teritorijos – nenuotaki. Upės trumpos, dauguma – laikinos (krykai). Didžiausios upės, Ficrojus ir Ordas, teka valstijos šiaurėje – Kimberlio plynaukštėje. Užtvenkus Ordą prie Kananaros, įrengtas didžiausias Vakarų Australijoje gėlo vandens telkinys – Argailo ežeras. Pilbaroje yra De Grėjaus, Forteskju ir Ašbertono upės, dažniausiai sausos, vandeningos tik drėgnuoju metu. Į pietus nuo Pilbaros drėgnuoju sezonu teka Gaskoinas. Valstijos pietvakariuose yra nuolat tekančių upių; didžiausios jų – Gulbių, Blakvudo ir Franklando, prasideda intensyvios žemdirbystės Vitbelto regione, todėl jų vanduo sūrokas.[18] Vidurinėje valstijos dalyje ir rytuose daug druskingų ežerų.[5]

Klimatas redaguoti

 
Vakarų Australijos klimato tipai pagal V. Kepeną

Valstiją beveik per vidurį kerta Ožiaragio atogrąža. Šiaurėje klimatas tropinis jūrinis, vidurinėje dalyje – tropinis žemyninis, sausas, pietuose – subtropinis jūrinis.[5]

Valstijos klimatą ir oro sąlygas daugiausia lemia anticiklono judėjimas. Pietų pusrutulio žiemą anticiklonas pasislenka į šiaurę, atogrąžose sukurdamas rytų vėjus ir giedrą, saulėtą orą; anticiklono pietuose vakarų vėjai ir su „riaumojančiais keturiasdešimtaisiais” susiję šaltieji frontai atneša vėsų, debesuotą orą, pietinėje pakrantėje – lietų ir stiprius vakarų vėjus. Vasarą anticiklonas pasislenka į pietus, beveik visoje valstijoje vyrauja rytų vėjai; anticiklono šiaurėje susidaro žemas atmosferos slėgis, šiaurės vakarinėje pakrantėje ir vietomis Kimberlyje įsivyrauja vakarų musonai. Gruodžio–kovo mėnesiais valstijos šiaurėje trunka drėgnasis sezonas, kurio metu virš vandenyno susidaro tropiniai ciklonai, retkarčiais pasiekiantys ir Perto apylinkes. Daugiausia kritulių per metus (virš 1400 mm) iškrinta Mičelio plokščiakalnyje Kimberlyje ir valstijos pietvakariuose tarp Pembertono ir Volpolo, mažiausiai – Nalarboro lygumos šiaurėje[22] (150–200 mm).[18] Daugiausia kritulių per metus, 2461,8 mm, užfiksuota 2011 m. Dungane valstijos šiaurėje.[23]

 
Nalarboro lygumos šiaurinė dalis – sausiausia vieta Vakarų Australijoje

Karščiausias mėnuo Kimberlyje – lapkritis, piečiau Kimberlio – gruodis, likusioje valstijos dalyje – sausis/vasaris. Šalčiausias mėnuo visoje valstijoje – liepa. Aukščiausia oro temperatūra Kimberlio plynaukštėje per metus svyruoja nuo 28 ºC iki 35 ºC, žemiausia – nuo 15 ºC iki 25 ºC, valstijos vidurinėje dalyje aukščiausia – nuo 18 ºC iki 38 ºC, žemiausia – nuo 5 ºC iki 25 ºC, pietuose aukščiausia – nuo 15 ºC iki 30 ºC, žemiausia – nuo 10 ºC iki 15 ºC.[5] Valstijos pietvakariuose vasaros popietėmis karštį švelnina nuo vandenyno pučiantis brizas, pagal Perto uostamiestį vadinamas „Frimantlo daktaru“ (Freemantle Doctor).[18] Aukščiausia temperatūra, 50,7 ºC, užfiksuota Onslove valstijos šiaurės vakaruose 2022 m. sausio 13 d. (pakartotas 1962 m. Pietų Australijoje užfiksuotas Australijos rekordas).[24] Pietų pusrutulio žiemą valstijos vidiniuose regionuose piečiau Ožiaragio atogrąžos oro temperatūra retkarčiais nukrenta žemiau nulio. Šalčių dažniau pasitaiko valstijos pietinėje dalyje liepą ir rugpjūtį. Sninga retai, tik pietuose, dažniausiai Sterlingo kalnagūbryje. Sniegas išsilaiko tik kelias valandas.[18] Žemiausia oro temperatūra, -7,2 ºC, užfiksuota Ero paukščių stebėjimo stotyje valstijos pietryčiuose 2008 m. rugpjūčio 17 d.[23]

Gyvoji gamta redaguoti

 
Eukaliptų miškas valstijos pietvakariuose netoli Pembertono

Vakarų Australijoje gausu endeminių augalų ir gyvūnų rūšių; ypač didele biologine įvairove pasižymi daugiausia pastovios drėgmės gaunanti pietvakarinė valstijos dalis su kietalapių miškais ir aukštais (iki 85 m) eukaliptais. Kitur valstijoje tikrų miškų nėra. Kimberlyje vyrauja savanų augalija su eukaliptų ir endeminių baobabų retmiškiais, gausu spinifeksų. Pilbarai būdingi akacijų krūmynai su eukaliptų retmiškiais ir spinifeksų savanomis. Dykumose auga varpinės žolės, akacijos, žemaūgiai eukaliptai. Nalarboro lygumoje auga druskės ir kitos žolės, arčiau vandenyno yra akacijų, eukaliptų krūmynų.[18][5]

 
Vakarų Australijos nacionalinis paukštis juodoji gulbė

Valstijoje suskaičiuota apie 150 žinduolių ir keli šimtai paukščių bei roplių rūšių. Dažniausiai pasitaikantys sterbliniai – kengūros, valabės, vombatai, posumai, bandikutai; gausu šikšnosparnių, graužikų. Pakrančių vandenyse gyvena diugoniai, delfinai, banginiai, salose – jūrų liūtai ir pingvinai. Pietvakarių šlapynėse peri antys, sėjikai, žuvėdros, garniai ir kiti paukščiai, vidiniuose rajonuose – ereliai, virš 20 papūgų rūšių ir įvairios mažesnių paukščių rūšys – astrildos, australinės karetaitės, medsiurbiai ir kiti. Iš roplių gausiausios scinkų ir gyvačių rūšys (virš 100), nemažai gekonų ir kitų driežų, varliagyvių. Pakrančių ir vidiniuose vandenyse gyvena jūriniai ir gėlavandeniai vėžliai.[18]

Endeminei gamtai kelia pavojų žemės ūkis, introdukuoti plėšrūnai (lapės, sulaukėjusios katės), galvijai, laukiniai triušiai. Šimtams augalų rūšių gresia išnykimas, kai kurių jau nebėra. Po europiečių atsikraustymo intensyvios žemdirbystės Vitbelto regione daugiau kaip perpus sumažėjo vidutinio dydžio žinduolių, mažėja jų ir sausringesnėse gyvulių ganymui naudojamose teritorijose, dykumose.[18] Valstijos gamta saugoma nacionaliniuose parkuose, jūrų parkuose, rezervatuose ir kitose saugomose teritorijose, kurių bendras plotas viršija 310 tūkst. km². Valstijoje įkurta 100 nacionalinių ir 17 jūrų parkų. Ryklių įlanka, Purnululu nacionalinis parkas ir Ningalu rifas įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą.[6]

Gyventojai redaguoti

 
Vakarų Australijos sostinė ir didžiausias miestas Pertas
 
Australijos aborigenų vaikai
 
Vakarų Australijos gyventojų prieaugis 1829–2010 m.

Vakarų Australija yra viena rečiausiai gyvenamų Australijos valstijų ir teritorijų (rečiau gyvenama tik Šiaurės teritorijoje).[25] 2021 m. birželį valstijoje buvo 2 681 600 gyventojų,[3] vidutiniškai 1,06 gyv./km². Gyventojai pasiskirstę labai netolygiai – 92 % susitelkę palankesnio klimato pietvakariniame valstijos kampe,[26] likusioji valstijos dalis gyvenama retai, dykumų plotai – negyvenami.[27]

2020 m. duomenimis valstijos sostinėje Perte gyveno 2 125 114 arba ~80 % valstijos gyventojų.[28] Kiti miestai žymiai mažesni (2017 m. duomenys, be Perto priemiesčių): Banberis (74 478), Baseltonas (38 289), Džeraldtonas (37 931), Olbanis (34 151), Kalgurlis (30 541), Karata (16 477), Brumas (14 539), Port Hedlandas (14 314), Esperansas (12 222).[29]

Per visą Vakarų Australijos istoriją gyventojų pokyčius lėmė migracija. Pirmoji imigrantų banga vyko per aukso karštinę XIX a. pabaigoje, kai į Vakarų Australiją plūstelėjo aukso ieškotojai iš rytinių Australijos žemyno kolonijų. Nuo XX a. pradžios gyventojų daugėjo nuolat, daugiausia atvykdavo iš Britų salų. Po Antrojo pasaulinio karo kėlėsi imigrantai ir iš kitų Europos šalių, daugiausia italai, kroatai, makedonai. Nuo XX a. pabaigos atvykėlių iš Britų salų ir kitų Europos šalių mažėja, iš Rytų Azijos ir Pietų Afrikos – daugėja.[30] XXI a. Vakarų Australijos gyventojų daugėja sparčiau, nei vidutiniškai Australijoje.[31][1]

Tautinė sudėtis redaguoti

Gimimo šalis (2016)[32]
Gimimo vieta Skaičius
Australija 1 492 842
Anglija 194 164
Naujoji Zelandija 79 222
Indija 49 384
Pietų Afrika 41 008
Filipinai 30 835
Malaizija 29 124
Kinija 27 077[b]
Škotija 26 059
Italija 19 204
Airija 18 034

2016 m. gyventojų surašymo duomenimis, pagal kilmę vakarų australai buvo pasiskirstę taip:[33]

39,7 % gyventojų buvo gimę už Australijos ribų, 38,3 % abu tėvai buvo gimę Australijoje. Daugiausia valstijos gyventojų, gimusių už Australijos ribų, buvo iš Anglijos (7,8 %), Naujosios Zelandijos (3,2 %), Indijos (2,0 %), Pietų Afrikos (1,7 %) ir Filipinų (1,2 %).[34] 206 gyventojai nurodė gimę Lietuvoje.[35]

Kalba redaguoti

2016 m. gyventojų surašymo duomenimis, 75,2 % vakarų australų namuose vartojo anglų kalbą. Iš kitų kalbų namuose daugiausia vartotos kinų mandarinų (1,9 %), italų (1,2 %), vietnamiečių (0,8 %), Kantono kinų (0,8 %) ir tagalų (0,6 %) kalbos.[34] Australijos aborigenų kalbomis kalbėjo 10,3 tūkst. arba 0,4 % visų valstijos gyventojų.[33]

Religija redaguoti

2016 m. gyventojų surašymo duomenimis, 55,5 % buvo krikščionys. Katalikais save nurodė 21,4 %, anglikonais – 14,3 %, Vienijančiajai bažnyčiai priklausančiais – 2,3 %, budistais – 2,1 %, musulmonais – 1,8 %, presbiterijonais ir kalvinistais – 1,8 %, baptistais – 1,7 %, hinduistais – 1,6 % gyventojų. 35,2 % buvo netikintys, 10,3 % religijos nenurodė.[33]

Lietuviai redaguoti

1947 m. iš Vokietijos DP (perkeltųjų asmenų) stovyklų į Frimantlo uostą atvyko 440 lietuvių, tačiau nei vienas iš jų neliko Vakarų Australijoje – visi perkelti į Bonegilos imigrantų stovyklą Viktorijoje. 1948–1953 m. iš Vakarų Europos į Australiją atvyko dar apie 10 tūkst. lietuvių, iš jų tik 583 apgyvendinti Vakarų Australijoje. Daugiausia tai buvo jauni, išsilavinę, darbingo amžiaus asmenys; daugiau vyrų, nei moterų. Pagal galiojančią tvarką dvejus metus buvo privaloma atidirbti valstijos vyriausybės paskirtose darbo vietose, po to atvykėliai įgydavo nuolatinio gyventojo statusą ir galėdavo įsikurti pagal savo poreikius. Atvykę lietuviai apgyvendinti Perto apylinkėse, Nortame, Kanderdine ir kitur; pasibaigus sutarčiai, dauguma persikėlė gyventi į Pertą.[36][37]

1959 m. Šv. Pranciškaus Ksavero katalikų bažnyčioje Rytų Perte lietuvių bendruomenei kartą per savaitę skirtas laikas pamaldoms. Iš pradžių mišias laikė airių kunigai, vėliau atsirado lietuvių. Pamaldos lietuviškai laikytos iki 1999 m. 1983 m. lietuvių bendruomenė nusipirko pastatą Pietų Perte, kuriame įkūrė Bendruomenės namus.[36] 2020 m. Perte įkurta lituanistinė mokykla „Baltų šalelė”, mieste per radiją kartą per savaitę transliuojamos laidos lietuviškai.[38]

b be Honkongo ir Makao

Politinė sistema redaguoti

 
Vakarų Australijos parlamento rūmai Perte
 
Vakarų Australijos ekonominės plėtros regionai

Vakarų Australija – parlamentinė konstitucinė monarchija, kartu su kitomis Australijos valstijomis ir teritorijomis sudaranti federacinę valstybę – Australijos Sandraugą. Valstijoje galioja 1890 m. Vakarų Australijos konstitucija, santykių pagrindus su federacija nustato 1901 m. Australijos Konstitucija. Aukščiausioji valdžia formaliai priklauso Didžiosios Britanijos karaliui, kuriam atstovauja jo skiriamas gubernatorius.[39]

Įstatymus leidžia Vakarų Australijos Parlamentas, kurį sudaro dveji rūmai: aukštieji – Įstatymų leidybos taryba (Legislative Council, 36 nariai)[40] ir žemieji – Įstatymų leidybos susirinkimas (Legislative Assembly, 59 nariai).[41] Rinkimų teisė nuo 18 metų, dalyvavimas rinkimuose privalomas.[42] Federacinio Parlamento Senate Vakarų Australijai atstovauja 12 senatorių, Atstovų Rūmuose – 15 parlamento narių (nuo 2022 m.).[43]

Vykdomoji valdžia formaliai priklauso gubernatoriui, kuris tvirtina parlamento daugumos išrinktą ministrą pirmininką ir jo ministrų kabinetą. Gubernatoriaus pareigas nuo 2018 m. eina Kimas Bizlis (Kim Beazley),[44] ministro pirmininko – Markas Makgovanas (Mark McGowan, nuo 2017 m.).[45] Savivaldybių lygiu vykdomąją valdžią įgyvendina renkamos didžiųjų miestų, miestų ir grafysčių tarybos.[39]

Aukščiausia teisėsaugos institucija valstijoje – Vakarų Australijos Aukščiausiasis Teismas (Supreme Court of Western Australia), nagrinėjantis svarbiausias civilines ir kriminalines bylas. Valstijoje veikia ir žemesnės instancijos apygardų ir magistratų teismai bei specializuoti teismai, nagrinėjantys šeimos ir vaikų bylas. Aukščiausiojo Teismo neišspręstos bylos perduodamos Australijos Aukščiausiajam Teismui; Australijos Federalinis Teismas taip pat turi jurisdikciją valstijos teritorijoje.[39]

Administracinis suskirstymas redaguoti

Vakarų Australija suskirstyta į 137 savivaldybes (Local Government Areas), kurių veiklą reguliuoja Vakarų Australijos 1995 m. savivaldybių įstatymas (Local Government Act 1995). Įstatymas galioja ir Kalėdų salos bei Kokosų salų administravimui, tačiau šios Australijos užjūrio teritorijos valstijai teisiškai nepriklauso.[46][47] Yra trijų rūšių savivaldybės: didžiojo miesto (city), miesto (town) ir grafystės (shire). 2020 m. duomenimis, mažiausioje savivaldybėje gyveno apie 200 žmonių, didžiausioje – apie 200 tūkst. Savivaldybių skaičių bandoma mažinti.[48]

Valstija skirstoma ir į devynis didesnius ekonominės plėtros regionus (Perto metropolinis regionas į šį skirstymą neįeina): Didįjį Pietų (Great Southern), Gaskoiną (Gascoyne), Goldfildsą-Esperansą (Goldfields-Esperance), Kimberlį (Kimberley), Pietvakarių (South West), Pilbarą (Pilbara), Pilą (Peel), Vidurio Vakarų (Mid West) ir Vitbeltą (Wheatbelt).[49] Egzistuoja ir kitos skirstymo regionais sistemos: žemėtvarkos, statistikos, rinkimų. Pagal šias sistemas suskirstytų regionų pavadinimai kartais sutampa, bet ribos dažniausiai skiriasi.

Ekonomika redaguoti

 
Geležies rūdos kasykla prie Tom Praiso, 2006 m.
 
Super Pit aukso kasykla prie Kalgurlio ilgus metus buvo didžiausia Australijoje. ~2016 m. ją aplenkė netoli Perto esanti Bodingtono aukso kasykla

Vakarų Australija – ekonomiškai stipri valstija, vienas turtingiausių pasaulio regionų. 2020–2021 finansiniais metais valstijoje sukurta 361,8 mlrd. Australijos dolerių (272 mlrd. JAV dolerių) vertės arba 17,5 % visos šalies bendrojo vidaus produkto (BVP); vienam gyventojui teko 135 479 Australijos dolerių (101 700 JAV dolerių),[c] 68 % daugiau, nei vidutiniškai Australijoje.[9] Pagal BPV dalį vienam gyventojui Vakarų Australija buvo pirmoje vietoje tarp šalies valstijų ir teritorijų.[8]

Ekonomika orientuota į eksportą, pagrindinė ūkio šaka – kasyba, sudaranti beveik pusę (47 %) valstijos BVP. 125 valstijos kasyklose (2020–2021 m. duomenys) kasama geležies rūda (daugiausia Pilbaroje, 36 % pasaulinės produkcijos 2020 m.), nikelio rūda, auksas, boksitas (Darlingo kalnagūbryje), deimantai (Kimberlyje, 25 % pasaulinės produkcijos), druska, ličio (48 % pasaulinės produkcijos), cirkonio, mangano, vario, retųjų žemių elementų ir kitos rūdos; gaunama nafta ir gamtinės dujos (daugiausia pakrantėje prie Port Hedlando ir Karatos). Valstijoje yra ir urano telkinių, tačiau jo gavyba Vakarų Australijos vyriausybės ribojama (2002–2008 uždrausta). Pagrindinis urano gavybos centras – Vilūna.[50][9][51]

Pramonė sukuria apie 4 % valstijos BVP (2020–2021 m.). Pagrindinės pramonės šakos – metalurgija, metalo apdirbimo, naftos chemijos, chemijos pramonė, mašinų gamyba (daugiausia kasybos reikmėms), laivų statyba. Mažesnės svarbos – medienos apdirbimo, popieriaus, poligrafijos, maisto ir gėrimų, tabako, mėsos pramonė. 2020–2021 m. valstijoje buvo 13 svarbesnių žaliavų perdirbimo įmonių (aliuminio, aukso, nikelio, titano, cirkonio, silicio), veikė suskystintų dujų gamyklos.[9] Daugiausia pramonės įmonių sutelkta Perto aglomeracijos pietinėje dalyje esančioje Kvinanos savivaldybėje: didžiausia Australijoje naftos perdirbimo gamykla, aliuminio ir nikelio, mašinų, trąšų gamyklos, laivų statybos ir remonto įmonės.[51]

Elektros energiją gamina šiluminės elektrinės, maitinamos daugiausia dujomis, akmens anglimi (kasama prie Kolio, Pietvakarių regione) ir šiek tiek dyzelinu. Atsinaujinančiais ištekliais pagaminama 7 % elektros energijos – daugiausia vėjo ir saulės jėgainėse (2016 m.).[52] Kimberlyje, prie Argailo ežero, įrengta nedidelė hidroelektrinė.

 
Kviečių derliaus nuėmimas. Vidutinis vieno ūkio dydis Vakarų Australijos javų auginimo regione – 1201 ha (2011 m.)[53]

Žemdirbystei, miškininkystei ir žvejybai tenka tik nedidelė Vakarų Australijos BVP dalis (2 %, 2020–2021 m.). Pagrindinis žemdirbystės regionas – valstijos pietvakariai. Auginami kviečiai, miežiai, avižos, lubinai, aliejiniai augalai, obuoliai ir citrusai; veisiamos avys (mėsai ir vilnai), galvijai. Pienininkystės ūkių daugiausia pajūrio lygumoje į pietus nuo Perto, valstijos šiaurėje auginami galvijai mėsai. Drėkinamuose laukuose prie Karnarvono ir Kananaros auginami atogrąžų vaisiai ir daržovės, santalai. Vynininkystė išvystyta Gulbių ir Margaretos upių slėniuose bei Maunt Barkerio apylinkėse.[51]

Valstijos vakarinėje pakrantėje žvejojami langustai, krevetės, šukutės, pietvakarinėje ir pietinėje – jūrų ausytės, australinės lašišos, silkės, šiaurinėje – atogrąžų žuvys. Anksčiau buvusi svarbi banginių medžioklė uždrausta XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Akvakultūros ūkiuose auginamos austrės, moliuskai, vėžiai.[51] Šiaurės vakarų ir šiaurinėje pakrantėje auginami ir žvejojami perlai. Pagrindinis perlų auginimo centras – Brumas.[54]

 
Nikelio gamykla Kvinanoje

Valstijoje pagaminta produkcija sudaro apytikriai pusę visos Australijos prekių eksporto apimties (56 %, 2020–2021 m.). Išvežama geležies rūda, nafta ir suskystintos dujos, auksas, aliuminis, nikelis ir kiti metalai bei metalų rūdos, vilnos, kviečiai ir kiti žemės ūkio produktai. Įvežama mašinos, transporto įranga ir kiti pramonės gaminiai, mineralinės alyvos, auksas (perdirbimui ir reeksportui). Didžiausi prekybos partneriai – Kinija (60 % eksporto, 19 % importo), Japonija (8,6 % eksporto, 7 % importo), Jungtinė Karalystė (4,1 % eksporto, 4,6 % importo), Pietų Korėja (5,8 % eksporto, 2,4 % importo), Singapūras (3,9 % eksporto, 4,8 % importo; 2020–2021 m. duomenys).[55]

Paslaugų sektoriaus indėlis į valstijos BVP sudaro apytikriai trečdalį (32 %, 2020–2021 m.). Vyrauja sveikatos apsaugos ir socialinių paslaugų, mokslo ir techninių paslaugų, finansinių paslaugų, mažmeninės ir didmeninės prekybos segmentai. Nedarbo lygis (4,7 %, 2021 m.) – vienas mažiausių šalyje, aborigenų bendruomenėje didesnis, bet su tendencija mažėti.[51] 2021 m. paslaugų sektoriuje dirbo 73 %, statyboje – 8,7 %, kasyboje – 8,6 %, pramonėje – 6,1 % visų dirbančiųjų.[9]

c palyginimui: Šveicarijoje – 87 097, Norvegijoje – 67 330 JAV dolerių (2020 m.).[56]

Turizmas redaguoti

 
Granitinę Bangos uolą, esančią apie 300 km į pietryčius nuo Perto, kasmet aplanko daugiau nei 100 tūkst. turistų[57]

Turizmo sektoriuje dirba 65,8 tūkst. arba 4,9 % Vakarų Australijos dirbančiųjų (2019–2020 m.).[9] Iki Covid-19 pandemijos pradžios Vakarų Australiją kasmet aplankydavo virš 2 mln. turistų. 2018 m. duomenimis valstijoje apsilankė 0,97 mln. užsienio turistų ir 1,61 mln. turistų iš kitų Australijos valstijų ir teritorijų.[58] Daugiausia užsienio turistų atvyksta iš Jungtinės Karalystės ir Airijos, Azijos šalių (Singapūro, Japonijos, Malaizijos), Naujosios Zelandijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, vietinių turistų – iš Viktorijos ir Naujojo Pietų Velso. Labiausiai lankomas Pertas ir valstijos pietvakariai, vietinių turistų – valstijos šiaurė.[51]

Valstybinėse turizmo svetainėse tarp pagrindinių lankytinų vietų minimos sostinė Pertas (muziejai, meno galerijos, paplūdimiai, istorinis Frimantlo uostamiestis, Karaliaus parkas ir botanikos sodas, Gulbių upės slėnio vynininkystės regionas), Ningalu pakrantė (plaukiojimas valtimis, nardymas, gyvūnų stebėjimas, Kyšulio Kalnagubrio nacionalinio parko gamta), Kimberlis (Purnululu nacionalinis parkas, Gibo Upės kelias, kriokliai, tarpekliai su vandens baseinais, aborigenų uolų piešiniai, ekskursijos laivais, ekskursiniai skrydžiai malūnsparniais, lėktuvais), vakarinė pakrantė (Smailių dykuma, Kalbario nacionalinis parkas, Ryklių įlanka ir delfinų maitinimas Manki Majoje, Hautmano Rifai), valstijos pietvakariai (Margaretos upės vynininkystės regionas, olos, Milžinų slėnio eukaliptai, Torndirapo nacionalinio parko uolos, banginių stebėjimas), Rotnesto sala, Balardo ežero skulptūros, Karidžinio nacionalinis parkas, Brumas (perlų auginimo ūkiai, jodinėjimas kupranugariais), laukinių gėlių laukai.[59][60]

Transportas redaguoti

 
Vakarų Australijos transporto infrastruktūra

Pagrindinė transporto rūšis Vakarų Australijoje – automobiliai. Bendras kelių ilgis – 157 tūkst. km, iš jų 56 tūkst. km su kieta danga, 58 tūkst. km – žvyrkeliai, likusieji – nuo augmenijos išvalytos trasos atokiuose valstijos regionuose. Automagistralių ilgis – 181 km, visos prie Perto.[61] Eismas vyksta kairiąja kelio puse, leistinas greitis gyvenvietėse – 50 km/h, už gyvenviečių ribų – 110 km/h.[62] Valstiją su Pietų Australija ir Šiaurės teritorija jungia pirmojo numerio valstybinis plentas, juosiantis visą Australijos žemyną. Tankiausias kelių tinklas – valstijos pietvakariuose.

 
Pilbaros geležinkeliais kursuoja vieni sunkiausių ir ilgiausių pasaulio traukinių. Nuotraukoje: BHP Group bendrovės traukinys su geležies rūdos kroviniu atvyko į Port Hedlando uostą

Bendras geležinkelių ilgis – 7735 km. Iš jų 4558 km – standartinės vėžės (1435 mm), 2970 km – siaurieji (1067 mm), 207 km – dvigubos vėžės. Elektrifikuoti 181 km ilgio ruožai, visi Perto priemiestinėse linijose.[63] Visi valstybiniai geležinkeliai yra pietinėje valstijos dalyje, tankiausias geležinkelių tinklas – valstijos pietvakariuose. Su žemyno rytine dalimi Vakarų Australiją jungia Transaustralijos geležinkelis, nutiestas 1917 m. per Nalarboro lygumą. Geležinkelis turi 478 km ilgio, ilgiausią pasaulyje, tiesaus geležinkelio ruožą.[64] Valstijos šiaurinėje dalyje veikia Pilbaros geležinkeliai, priklausantys privačioms kasybos bendrovėms, skirti geležies rūdos transportavimui iš kasyklų į uostus. Geležinkeliai pritaikyti sunkiasvoriams traukiniams, jiems tenka beveik du trečdaliai visos Australijos geležinkeliais gabenamų krovinių apyvartos.[65] Vitbelto regione veikia grūdų pervežimams skirtų geležinkelių tinklas.[66] Keleivių daugiausia pervežama priemiestiniais Perto traukiniais. Regioninių keleivinių maršrutų nedaug – iš Perto į Banberį (Australind traukiniai), Kalgurlį (Prospector traukiniai), Merediną (MerredinLink traukiniai) ir Nortamą (AvonLink traukiniai).[67] Kartą per savaitę iš Perto į Adelaidę ir Sidnėjų kursuoja prabangus turistinis Indian Pacific traukinys.[68]

Dėl didelių atstumų ir gerų oro sąlygų Vakarų Australijoje išvystytas oro transportas. Valstijoje yra 25 oro uostai, iš kurių vyksta reguliarūs skrydžiai;[69] didžiausias ir svarbiausias – tarptautinis Perto oro uostas, aptarnaujantis 14,5 mln. keleivių per metus (2018–2019 m., iki Covid-19 pandemijos pradžios).[70] Tarptautiniai oro uostai veikia ir Port Hedlande bei Brume.[71]

 
Konteinerių laivas Frimantlo uoste. Nuotraukos centre – uosto administracijos pastatas, dešinėje – Vakarų Australijos jūrų muziejus

Svarbiausi jūrų uostai yra Perte (Frimantlo) ir Pilbaroje (Port Hedlando, Dampyro ir Port Volkoto).[72] Frimantlas – didžiausias valstijos generalinių krovinių uostas (32,6 mln. t krovinių 2018–2019 m.).[73] Jame perkraunami konteineriai ir kitos prekės, eksportuojami gyvuliai, importuojami automobiliai, aptarnaujami kruiziniai ir kariniai laivai. Uosto padalinyje Kvinanoje perkraunami grūdai, nafta, suskystintos dujos, aliuminis, trąšos, anglys ir kiti birūs kroviniai.[74] Pilbaros uostai specializuoti daugiausia geležies rūdos eksportui. Port Hedlandas – didžiausias pasaulyje birių krovinių uostas, kuriame kasmet perkraunama daugiau nei 500 mln. t krovinių – geležies rūda, mangano rūda, druska. Dampyro uostas antras Australijoje pagal krovinių apyvartą (daugiau nei 170 mln. t per metus).[73] Jame perkraunama geležies rūda, suskystintos dujos, druska. Port Valkote eksportuojama geležies rūda.[75] Kiti svarbesni uostai: Džeraldtonas (geležies rūda, grūdai), Banberis (aliuminis ir boksitas), Olbanis (grūdai), Esperansas (geležies rūda, grūdai).[76]

Vamzdynais tiekiamos gamtinės dujos iš gavybos vietų į Pertą ir kitus didesnius valstijos miestus bei kasyklas (ilgiausi dujotiekiai – Dampyras–Banberis, 1539 km, ir Karnarvono baseinas–Kalgurlis, 1590 km).[77] 560 km ilgio vamzdynu iš Perto į Kalgurlį tiekiamas vanduo.[78]

Sveikatos apsauga redaguoti

Sveikatos apsauga ir infekcinių ligų prevencija bei kontrole rūpinasi federalinės, valstijos ir savivaldybių institucijos. Svarbiausios medicininės paslaugos valstybinėse ligoninėse teikiamos nemokamai, tačiau valstijoje gausu ir mokamų privačių gydymo įstaigų. Didžiausios ligoninės yra Perte ir jo priemiesčiuose; kituose valstijos miestuose ir kaimo vietovėse sukurtas tankus mažesnių valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklas.[39] Skubią medicininę pagalbą ir pirminę sveikatos priežiūrą atokiose vietovėse gyvenantiems žmonėms užtikrina „Karališkoji skraidančio gydytojo tarnyba“ (Royal Flying Doctor Service).[79]

Švietimas redaguoti

 
Vakarų Australijos universitetas – garsiausias ir seniausias iš valstijos universitetų, patenkantis į šalies geriausių universitetų dešimtuką[80]

Bendrojo lavinimo sistemą sudaro vienerių metų trukmės ikimokyklinis ugdymas (4–5 metų vaikams),[81] šešerių metų trukmės pradinė ir šešerių metų trukmės vidurinė mokykla. Mokslas privalomas nuo 5 iki 15 metų, valstybinėse mokyklose nemokamas. Dalis vaikų lanko privačias, daugiausia religinių organizacijų, mokyklas. Kaimuose gyvenantys vaikai vežami į mokyklą autobusais, atokiuose regionuose gyvenantys pradinį išsilavinimą gauna nuotoliniu būdu, vidurinį – internatinėse mokyklose.[39] Mokslo metai Vakarų Australijoje suskirstyti į ketvirčius ir trunka nuo sausio pabaigos iki gruodžio vidurio. Pietų pusrutulio rudenį, žiemą ir pavasarį mokiniams skiriamos dviejų savaičių atostogos.[82]

Aukštasis mokslas yra mokamas.[83] Valstijoje veikia penki universitetai, keturi iš jų – valstybiniai, visi Perte: Vakarų Australijos (The University of Western Australia, įkurtas 1911 m.), Kertino (Curtin University, 1966 m.), Merdoko (Murdoch University, 1973 m.) ir Editos Kauan (Edith Cowan, 1991 m.). Frimantle 1990 m. įkurtas privatus katalikiškas Australijos Dievo Motinos universitetas (University of Notre Dame Australia).[39] Universitetų filialai veikia Olbanyje, Banberyje, Mandūroje, Brume.

Profesinį techninį išsilavinimą jaunimui ir suaugusiems užtikrina valstybinės TAFE (Technical and Further Education) sistemos institutai ir kolegijos bei privačios mokymo įstaigos įvairiuose valstijos miestuose.[39]

Kultūra redaguoti

 
Perto kultūros centras – miesto kvartalas su želdiniais ir kultūros įstaigų pastatais. Vienas jų – Vakarų Australijos meno galerija

Pagrindinės kultūros įstaigos sutelktos valstijos sostinėje Perte. Mieste įsikūrusi Vakarų Australijos opera, Vakarų Australijos baletas, Vakarų Australijos simfoninis orkestras, veikia Vakarų Australijos valstybinė biblioteka, Vakarų Australijos muziejus, Vakarų Australijos jūrų, Vakarų Australijos laivų nuolaužų ir kiti muziejai; Vakarų Australijos meno galerija, Perto šiuolaikinio meno institutas, Vakarų Australijos scenos meno akademija, Vakarų Australijos valstybinis teatro centras, Perto susirinkimų ir parodų centras, Perto koncertų salė, Perto arena, Jo Didenybės ir kiti teatrai. Perte vyksta kasmetinis tarptautinis Perto menų festivalis (drama, muzika, baletas, filmai, dailė).[39]

Žymesni Vakarų Australijos literatūros atstovai – poetė Fei Zviki (Fay Zwicky), poetė ir dramaturgė Doroti Hiuet (Dorothy Hewett), rašytojai Randolfas Stou, Katerina Suzana Pričard, Meri Diurak (Mary Durack) ir Elizabetė Džoli (Elizabeth Jolley), aborigenų kilmės rašytoja Sali Morgan (Sally Morgan), dramaturgas Džekas Deivisas (Jack Davis). Vienas svarbesnių dailininkų – tapytojas modernistas Gajus Grėjus-Smitas (Guy Grey-Smith).[39]

Iš Vakarų Australijos kilę aktoriai Hitas Ledžeris, Semas Vortingtonas, Aila Fišer, Melisa Džordž, Ernis Dingas (Ernie Dingo), Džesika Marė (Jessica Marais), Magana Geil (Megan Gale); valstijoje filmuoti „Triušių aptvaras”, „Paskutinės valandos” (These Final Hours), „Džasperis Džonsas” (Jasper Jones), „Australija”, „Raudonasis šuo” (Red Dog), „ABBA” ir kiti vaidybiniai filmai.

Sportas redaguoti

 
Australiškojo futbolo lygos rungtynės tarp Perto „West Coast Eagles” ir Melburno „Collingwood” komandų Perte, 2014 m.

Populiariausios sporto šakos pagal varžybų lankomumą – australiškasis futbolas, automobilių ir motociklų sportas, žirgų lenktynės (2005–2010 m. duomenys).[84] Nuo XX a. pabaigos auga ir europietiškojo futbolo populiarumas: 2017 m. duomenimis futbolas buvo populiariausia komandinio sporto šaka valstijoje pagal sportuojančių skaičių; antroje vietoje buvo australiškasis futbolas, trečioje – krepšinis.[85]

Valstijos komandos dalyvauja daugumoje pagrindinių Australijos komandinių sporto šakų aukščiausio lygio varžybose. Australiškojo futbolo lygoje (AFL) žaidžia „West Coast Eagles” ir „Fremantle Dockers” klubai, valstijos lygiu rengiamos Vakarų Australijos futbolo lygos (WAFL) australiškojo futbolo varžybos (10 klubų 2022 m. duomenimis).[86] Australijos A-lygoje ir W-lygoje valstijai atstovauja „Perth Glory” vyrų ir moterų europietiškojo futbolo komandos, žolės riedulio lygose – „Thundersticks” vyrų ir moterų komandos, nacionalinėse krepšinio lygose – vyrų „Perth Wildcats” ir moterų „Perth Lynx” klubai, kriketo lygoje – „Perth Scorchers” klubas, Nacionaliniame regbio čempionate – „Western Force”, Australijos beisbolo lygoje – „Perth Heat”, netbolo lygoje – „West Coast Fever”, Nacionalinėje vandensvydžio lygoje (NWPL) – „UWA Torpedoes” komandos.

Vakarų Australijoje kasmet vyksta ATP taurės teniso turnyrų varžybos, Perto tarptautinis golfo turnyras, praeityje rengtos tarptautinės vandensvydžio (Tomo Houdo taurė, 2003–2012 m.), Moterų žolės riedulio pasaulio taurės varžybos (2002 m.), V pasaulio regbio čempionato grupių varžybos (2003 m.), Pasaulio ralio čempionatų etapai (1989–2006 m.), Pasaulio vandens sporto čempionatas (1991 ir 1998 m.), Britų imperijos ir Sandraugos žaidynės (1962 m.). Reikšmingu įvykiu valstijos sporto istorijoje laikoma Karališkojo Perto jachtklubo pergalė 1983 m. Amerikos taurės regatoje: jachta „Australia II“ tapo pirmąja regatą laimėjusia ne amerikiečių jachta taurės istorijoje.[87] Pagal taurės taisykles, Perto jachtklubas įgijo teisę organizuoti kitą regatą 1987 m.

Didžiausia sporto arena valstijoje – Perto stadionas, talpinantis 60 tūkst. žiūrovų. Stadione daugiausia rengiamos australiškojo futbolo, kriketo, futbolo ir regbio varžybos bei koncertai.[88]

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 Population of Western Australia 2022, Population Australia. Nuoroda tikrinta 2022-02-06.
  2. ↑ Area of Australia – States and Territories, Geoscience Australia, Australian Government. Nuoroda tikrinta 2022-01-28.
  3. ↑ 3,0 3,1 National, state and territory population Australian Bureau of Statistics, 2021-12-16. Nuoroda tikrinta 2022-01-28.
  4. ↑ 3218.0 – Regional Population Growth, Australia, 2016–17: Main Features, Australian Bureau of Statistics, 2018-04-24. Nuoroda tikrinta 2022-01-28.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 Vakarų Australija, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2022-01-21. Nuoroda tikrinta 2021-12-16.
  6. ↑ 6,0 6,1 Parks, Department of Biodiversity, Conservation and Attractions, Government of Western Australia, 2018-04-09. Nuoroda tikrinta 2022-01-30.
  7. ↑ 7,0 7,1 7,2 7,3 7,4 7,5 7,6 7,7 7,8 7,9 History of Western Australia, Encyclopaedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-01-26.
  8. ↑ 8,0 8,1 Gross Domestic Product per Capita, Current Prices, Knoema. Nuoroda tikrinta 2022-03-06.
  9. ↑ 9,0 9,1 9,2 9,3 9,4 9,5 Western Australia Economic Profile – January 2022, Government of Western Australia, 2022 m. sausis. Archyvuota 2022-03-07. Nuoroda tikrinta 2022-03-15.
  10. ↑ Abbie Thomas, Western Australian wildflowers bloom, ABC Science, 2002-08-02. Nuoroda tikrinta 2022-04-29.
  11. ↑ Jeremy N. Green, Australia’s Oldest Wreck: The Loss of the Trial, 1622, British Archaeological Reports, Supplementary Series. p. 6. Oksfordas, 1977 m. Nuoroda tikrinta 2022-01-26.
  12. ↑ About Western Australia History & Culture, westernaustralia.com. Nuoroda tikrinta 2022-01-27.
  13. ↑ Western Australia Day in Australia, Time and Date. Nuoroda tikrinta 2022-01-27.
  14. ↑ R. T. Appleyard, Toby Manford, The Beginning: European Discovery and Early Settlement of Swan River Western Australia, University of Western Australia Press, 1979. ISBN 0-85564-146-0
  15. ↑ An Economic History of WA since colonial settlement, Department of Treasury and Finance, Government of Western Australia, 2004 m. gruodis, p. 21. Nuoroda tikrinta 2022-01-27.
  16. ↑ 3101.0 – Australian Demographic Statistics, Dec 2005, Australian Bureau of Statistics, 2006-06-02. Nuoroda tikrinta 2022-01-27.
  17. ↑ State and Territory Borders, Geoscience Australia, Australian Government, 2006. Archyvuota 2007-11-28. Nuoroda tikrinta 2022-01-29.
  18. ↑ 18,0 18,1 18,2 18,3 18,4 18,5 18,6 18,7 18,8 Western Australia, Encyclopaedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-01-29.
  19. ↑ Coastline Lengths, Geoscience Australia, Australian Government, 2010-11-18. Archyvuota 2011-01-22. Nuoroda tikrinta 2022-01-28.
  20. ↑ Petras Lingė, Petras Musteikis, Danutė Rimšienė, Australijos gamta, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2022-01-21. Nuoroda tikrinta 2022-01-29.
  21. ↑ Nullarboro lyguma, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2022-01-21. Nuoroda tikrinta 2022-01-29.
  22. ↑ Average annual, seasonal and monthly rainfall, Bureau of Meteorology, Australian Government. Nuoroda tikrinta 2022-01-29.
  23. ↑ 23,0 23,1 Australia, Climate extremes, Bureau of Meteorology, Australian Government. Nuoroda tikrinta 2022-01-29.
  24. ↑ Australia equals hottest day on record at 50.7C, BBC News, 2022-01-13. Nuoroda tikrinta 2022-01-29.
  25. ↑ Joyce Chepkemoi, Australian States/Territories By Population Density, WorldAtlas, 2019-11-04. Nuoroda tikrinta 2022-02-03.
  26. ↑ Western Australia Population 2022, World Population Review. Nuoroda tikrinta 2022-02-04.
  27. ↑ Map of Australia, Nations Online Project. Nuoroda tikrinta 2022-02-06.
  28. ↑ Regional Population, Australian Bureau of Statistics, 2021-03-30. Nuoroda tikrinta 2022-02-04.
  29. ↑ Population Estimates by Significant Urban Area (ASGS 2016), 2007 to 2017, 3218.0 – Regional Population Growth, Australia, 2016-17, Australian Bureau of Statistics, 2019-03-26. Nuoroda tikrinta 2022-02-04.
  30. ↑ People of Western Australia, Encyclopaedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-02-04.
  31. ↑ Peter Hicks, Regional population trends in Australia, Parliament of Australia, 2010-10-12. Nuoroda tikrinta 2022-02-06.
  32. ↑ Cultural and Linguistic Diversity in Western Australia (WA) 2016 Census Archyvuota kopija 2022-10-18 iš Wayback Machine projekto., WA diversity and statistics, Department of Local Government, Sport and Cultural Industries, Government of Western Australia, 2021-06-24. Nuoroda tikrinta 2022-02-06.
  33. ↑ 33,0 33,1 33,2 2016 Census Community Profiles Archyvuota kopija 2022-03-13 iš Wayback Machine projekto., Australian Bureau of Statistics, 2017-10-23. Nuoroda tikrinta 2022-02-04.
  34. ↑ 34,0 34,1 2016 Census QuickStats, Western Australia Archyvuota kopija 2020-11-12 iš Wayback Machine projekto., Australian Bureau of Statistics, 2021-12-10. Nuoroda tikrinta 2022-02-04.
  35. ↑ Country of birth and main languages spoken Archyvuota kopija 2022-10-18 iš Wayback Machine projekto., WA diversity and statistics, Department of Local Government, Sport and Cultural Industries, Government of Western Australia, 2021-06-24. Nuoroda tikrinta 2022-02-06.
  36. ↑ 36,0 36,1 Milena Vico, Lithuanian diaspora: An interview study on the preservation or loss of Pre-World War Two traditional culture among Lithuanian Catholic Émigrés in Western Australia and Siberia, in comparison with Lithuanians in their homeland. 7 skyrius, p. 166 – 169, 187, 194, 195. University of Notre Dame Australia, 2008. Nuoroda tikrinta 2023-06-10.
  37. ↑ Kostas Kaukas, Audronė Kaukienė, Išeiviai, Mažosios Lietuvos enciklopedija, 2022-01-24. Nuoroda tikrinta 2023-06-10.
  38. ↑ Stasė Matulaitytė, Australijos lietuviai, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2022-01-24. Nuoroda tikrinta 2023-06-10.
  39. ↑ 39,0 39,1 39,2 39,3 39,4 39,5 39,6 39,7 39,8 Western Australia. Government and Society, Encyclopaedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-02-10.
  40. ↑ Legislative Council, Parliament of Western Australia. Nuoroda tikrinta 2022-02-10.
  41. ↑ Legislative Assembly, Parliament of Western Australia. Nuoroda tikrinta 2022-02-10.
  42. ↑ Failure to Vote, Western Australian Electoral Commission. Nuoroda tikrinta 2022-02-10.
  43. ↑ Proposed federal electoral divisions for WA released, Australian Electoral Commission, 2021-03-19. Nuoroda tikrinta 2022-02-10.
  44. ↑ Scott Holdaway, Kim Beazley named new governor of WA, capping distinguished career for ex-Labor leader, ABC News, 2018-04-03. Nuoroda tikrinta 2022-02-10.
  45. ↑ Mr Mark McGowan, Parliament of Western Australia. Nuoroda tikrinta 2022-02-10.
  46. ↑ Christmas Island governance and administration Archyvuota kopija 2023-06-26 at webarchive.nla.gov.au Error: unknown archive URL, Australian Government. Nuoroda tikrinta 2022-02-22.
  47. ↑ Cocos (Keeling) Islands governance and administration Archyvuota kopija 2023-06-26 at webarchive.nla.gov.au Error: unknown archive URL, Australian Government. Nuoroda tikrinta 2022-02-22.
  48. ↑ Local Government Act review renews push for council amalgamations amid COVID-19 fallout, ABC News, 2020-08-08. Nuoro0da tikrinta 2022-02-22.
  49. ↑ Our WA Regions Archyvuota kopija 2022-11-26 iš Wayback Machine projekto., Department of Primary Industries and Regional Development. Nuoroda tikrinta 2022-02-22.
  50. ↑ Four uranium projects excluded from Western Australia ban, World Nuclear News, 2017-06-21. Nuoroda tikrinta 2022-10-28.
  51. ↑ 51,0 51,1 51,2 51,3 51,4 51,5 Economy of Western Australia, Encyclopaedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-03-14.
  52. ↑ Electricity industry, Government of Western Australia, 2022 m. sausis. Nuoroda tikrinta 2022-03-07.
  53. ↑ Variations in farm size across the Australian Wheatbelt, Consortium Land. Nuoroda tikrinta 2022-03-15.
  54. ↑ Pearling, Department of Primary Industries and Regional Development. Nuoroda tikrinta 2022-03-14.
  55. ↑ Western Australia Trade Profiles – October 2021, Government of Western Australia, 2021 m. spalis. Archyvuota 2022-03-07. Nuoroda tikrinta 2022-03-15.
  56. ↑ GDP per capita (current US$), The World Bank. Nuoroda tikrinta 2022-03-15.
  57. ↑ Hyden, Central Wheatbelt Visitor Centre. Nuoroda tikrinta 2022-03-26.
  58. ↑ WA welcomes record numbers of overseas and interstate visitors in 2018 Archyvuota kopija 2022-11-27 iš Wayback Machine projekto., Government of Western Australia, 2019-04-20. Nuoroda tikrinta 2022-03-25.
  59. ↑ Popular destinations in Western Australia, Tourism Australia. Nuoroda tikrinta 2022-03-26.
  60. ↑ Must see & do WA, Tourism Western Australia. Nuoroda tikrinta 2022-03-26.
  61. ↑ Australian Infrastructure and Transport Statistics Yearbook 2021, Bureau of Infrastructure and Transport Research Economics, p. 117, 2021 m. gruodis. Nuoroda tikrinta 2022-04-09.
  62. ↑ Speed limits, Western Australia Police Force. Nuoroda tikrinta 2022-03-30.
  63. ↑ Trainline 8, Statistical Report, p. 58. Australian Government, Department of Infrastructure, Transport, Regional Development and Communications, 2021. Nuoroda tikrinta 2022-04-06.
  64. ↑ Longest Straightest Section Of Railway Line In The World – Trans-Australian Archyvuota kopija 2022-12-17 iš Wayback Machine projekto., The Australian Book of Records. Nuoroda tikrinta 2022-04-06.
  65. ↑ Trainline 8, Statistical Report, p. 3. Australian Government, Department of Infrastructure, Transport, Regional Development and Communications, 2021. Nuoroda tikrinta 2022-04-06.
  66. ↑ Trainline 8, Statistical Report, p. 31. Australian Government, Department of Infrastructure, Transport, Regional Development and Communications, 2021. Nuoroda tikrinta 2022-04-06.
  67. ↑ All train lines, Transwa. Nuoroda tikrinta 2022-04-06.
  68. ↑ Indian Pacific 2021 fares & timetable Archyvuota kopija 2022-05-22 iš Wayback Machine projekto., Journey Beyond. Nuoroda tikrinta 2022-04-06.
  69. ↑ Air services in Western Australia, Government of Western Australia, Department of Transport. Nuoroda tikrinta 2022-04-06.
  70. ↑ Airport statistics, Perth Airport. Nuoroda tikrinta 2022-04-06.
  71. ↑ Designated international airports in Australia Archyvuota kopija 2022-11-10 iš Wayback Machine projekto., Australian Government, Department of Infrastructure, Transport, Regional Development and Communications. Nuoroda tikrinta 2022-04-06.
  72. ↑ Ports: job generation in the context of regional development. At a Glance, Australian Government, Department of Infrastructure and Regional Development, p. 5. Nuoroda tikrinta 2022-04-09.
  73. ↑ 73,0 73,1 Australian sea freight 2018–19, Australian Government, Department of Infrastructure, Transport, Regional Development and Communications, 2021 m. liepa, p. 50. Nuoroda tikrinta 2022-04-09.
  74. ↑ Operating through two harbours, the port facilitates trade that is vital to WA, Fremantle Ports. Nuoroda tikrinta 2022-04-09.
  75. ↑ Ports: job generation in the context of regional development. At a Glance, Australian Government, Department of Infrastructure and Regional Development, p. 22, 25, 26. Nuoroda tikrinta 2022-04-09.
  76. ↑ Australian Infrastructure and Transport Statistics Yearbook 2021, Bureau of Infrastructure and Transport Research Economics, p. 172, 2021 m. gruodis. Nuoroda tikrinta 2022-04-09.
  77. ↑ Australia’s gas transmission pipeline system, APGA. Nuoroda tikrinta 2022-04-09.
  78. ↑ The Scheme, The Golden Pipeline. Nuoroda tikrinta 2022-04-09.
  79. ↑ The RFDS in WA, Royal Flying Doctor Service. Nuoroda tikrinta 2022-04-12.
  80. ↑ The Best Australian Universities by Rankings in 2022, Australian Universities. Nuoroda tikrinta 2022-04-12.
  81. ↑ Enrolling in school, Department of Education, Government of Western Australia. Nuoroda tikrinta 2022-04-12.
  82. ↑ WA School Holidays, Public Holidays & School Terms 2022–2023, School Holidays. Nuoroda tikrinta 2022-04-12.
  83. ↑ Jolita Horbačauskienė, Brigita Janiūnaitė, Australijos švietimas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2020-05-25. Nuoroda tikrinta 2022-04-12.
  84. ↑ Spectator attendance at sporting events, Australian Bureau of Statistics, 2010-12-21, p. 18. Nuoroda tikrinta 2022-04-29.
  85. ↑ Jessica Nico, Soccer cements itself as WA’s most popular team sport, The West Australian, 2017-11-22. Nuoroda tikrinta 2022-04-29.
  86. ↑ About the WAFL, West Australian Football League. Nuoroda tikrinta 2022-04-29.
  87. ↑ The Team of Australia II Archyvuota kopija 2022-05-27 iš Wayback Machine projekto., Australian Sailing Hall of Fame. Nuoroda tikrinta 2022-04-28.
  88. ↑ About us, Optus Stadium. Nuoroda tikrinta 2022-04-28.

Nuorodos redaguoti


Australijos valstijos ir teritorijos  
Valstijos: Kvynslandas | Naujasis Pietų Velsas | Pietų Australija | Tasmanija | Vakarų Australija | Viktorija
Vidinės teritorijos: Australijos sostinės teritorija | Džarvio įlankos teritorija | Šiaurės Teritorija
Išorinės teritorijos: Ašmoro ir Kartjė salos | Australijos Antarktinė teritorija | Kalėdų sala | Kokosų salos | Koralų jūros salos | Herdo ir Makdonaldo salos | Norfolko sala
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vakarų_Australija&oldid=7110019"