Vairočana

Vairočana (skr. वैरोचन = Vairocana, tibet. རྣམ་པར་སྣང་མཛད།  = Rnam-par-snang mdzad, kin. 大日如來, pinyin: Dàrì Rúlái) – vienas iš budų budistinėje mahajanos ir vadžrajanos mitologijoje. Jo kultas iškilo apie I tūkstm. m. e. viduryje.

Vairočana XII–XIII a. tibetietiškoje tankoje

„Gandavjūha sūtroje“ vaizduojamas švytįs it saulė, jo šviesa pasiekia visus begalinės erdvės kampelius. „Mahavairočana sūtroje“ (VII a.) Vairočana vaizduojamas kaip pagrindinis buda. Vadžrajanoje jis yra vienas iš tobulųjų meditacijos budų (dhjani budų arba tathagatų). Dhjani budų mandaloje jis vaizduojamas viduryje arba rytuose, baltas, laikąs rankoje „mokymo ratą“ (dharmačakrą). Jo pradžnia ir moteriškas atitikmuo – Vadžradhatešvarė iš kurios apsireiškia bodhisatva Samantabhadra. Žemiškąja Vairočanos apraiška laikomas praeities buda Krakuččhanda. Ypač svarbus Vairočana kinų ir japonų budizme, kur jis laikomas vienu iš pirmykščių (adi) budų.[1]

Vardas vairocana sanskritu reiškia „visa nušviečiantis, švytintis“ (iš vi-ruc- „nušvisti, nušviesti“).[2]

ŠaltiniaiKeisti