Vadų kursai, atsargos karininkų kursai – kariniai kursai, skirti aukštųjų mokyklų studentams ir absolventams. Kursų metu metu jie įgyja būtinas žinias bei įgūdžius vadovauti motorizuotų pėstininkų būriui ar kitos paskirties padaliniui, gauna atsargos leitenanto laipsnį ir jiems paprastai įskaitoma privalomoji pradinė karo tarnyba. Šaltojo karo metu tokios paskirties kursai vyko tiek Varšuvos pakto, tiek NATO šalių kariuomenėse.

Lietuvoje redaguoti

Dabartinėje Lietuvoje vadų kursai pradėti organizuoti 1998 m., o pirmoji laida baigė 2001 m. – 132 klausytojai. Tada vadų kursų paskirtis buvo dvejopa. Pagal motorizuotų pėstininkų būrio vado programą ruošiami klausytojai buvo rengiami kaip rezervo pėstininkų būrių vadai mobilizacijos atvejui. Jų programa pagal paskirtį ir nagrinėjamas temas beveik nesiskyrė nuo Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnų mokymo programos, tik buvo siauresnė savo apimtimi. Specializuotų būrių vadų kursų paskirtis buvo dvejopa – tiek rezervo rengimas, tiek įvairių reikiamų karininkų specialistų kariuomenei, kurių nerengė Karo akademija, rengimas.

Lietuvoje vadų kursų klausytojai rengiami pagal tokias programas:

Pagal rengimo trukmę vadų kursai buvo dviejų rūšių:

  • 3 metų kursai – studentams, pradedantiems mokytis antrame kurse;
  • 6 mėnesių kursai – absolventams (nebevyksta).

Paskutinė pagrindinės pėstininkų būrio vado specialybės studentų Vadų kursų laida buvo priimta 2002 m., baigė 2005 m., absolventų – 2006 m. Dalis vadų kursus baigusių klausytojų buvo priimti į Lietuvos kariuomenę taip sprendžiant karininkų trūkumo problemą.

Šiuo metu studentai, norintys įgyti karinių žinių studijų metu, derindami studijas ir laisvalaikį gali tarnauti Savanorių pajėgose. Baigus įvairius kursus suteikiami seržantų ar karininkų laipsniai.

Dabar sausumos pajėgų atsargos karininkų rengimą vykdo tik KASP. Rezervo būrio vado kursą baigusiems kariams savanoriams suteikiamas atsargos leitenanto laipsnis ir pėstininkų būrio vado kvalifikacija.

Istorija redaguoti

Lietuvoje nuo 1926 m. prie Karo mokyklos buvo įvesta vadinamoji kariūnų aspirantūra: beveik vienerių metų trukmės kursai tinkamiems rikiuotei 18-29 metų vyrams, baigusiems ne mažiau kaip aukštesniąją mokyklą. Nuo 1938 m. aspirantų tarnybos laikas buvo pailgintas iki 15 mėnesių. Aspirantai karo mokykloje išeidavo tik karybos teoriją, o mokytis rikiuotės dalykų būdavo siunčiami į karinius dalinius. Aspirantai būdavo suskirstyti į pėstininkų, artileristų (gabūs matematikai) ir inžinerijos (turintys techninį pasirengimą) mokomuosius būrius. Aspirantai dėvėjo specialią karinę uniformą. Jų mokymas buvo panašus į kariūnų, tačiau dėl trumpesnio laiko labiau „suglaustas“. Aspirantūrą kasmet baigdavo po 40-60 jaunuolių. Baigusieji gaudavo atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį. Vėliau jie dar būdavo šaukiami į trumpalaikius kursus, po kurių dažniausiai gaudavo aukštesnį karinį laipsnį. Iki 1940 metų buvo išleista 15 aspirantų laidų.

Tačiau šiuo rezervo karininkų rengimo būdu nebuvo apsiribota. Jau prieškario Lietuvoje atsirado poreikis pradėti vykdyti studentų karinį rengimą studijų aukštosiose mokyklose metu. Todėl imta ieškoti galimybių aukštosiose mokyklose įkurti karo mokslo katedras. Karybą buvo siekiama padaryti privalomu dalyku kiekvienam studentui. Be to, buvo rengiamas įstatymas, pagal kurį studijuojantiems karybą, priešingai nei netarnavusiems kariuomenėje, visur būtų teikiama pirmenybė. Prasidėjus Lietuvos okupacijai šis projektas liko neįgyvendintas.

XV kariūnų aspirantų laidą (viso 168 klausytojai) baigė vienas iš pačių žymiausių ir daugiausiai nusipelniusių partizanų – Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Nuorodos redaguoti