Vaškas
Vaškas – augalijos ir gyvūnijos pasaulyje paplitusi medžiaga, sudaryta iš sočiųjų rūgščių ir alkoholių.[1] Būna natūralus arba dirbtinis.
Istorija
redaguotiBičių vaškas buvo žinomas gilioje senovėje. Senovės Egipte vašką su medumi naudojo mirusiems balzamuoti, vaškinių žvakių gamybai. Viduramžių Lietuva, kurioje tuo metu dar vyravo drevinė bitininkystė, jau mokėjo surinkti ir pagaminti didelius vaško kiekius, kurio užtekdavo vietinei rinkai ir eksportui. Viduramžiais ir vėlesniais laikais vaškas buvo naudojamas ne tik dailėje, bet ir pramonėje: laivų statyboje, galvanotechnikoje, dažų ir lakų gamyboje.
Gamyba
redaguotiVašką gamina bičių darbininkių vaško liaukos, išsidėsčiusios apatinėje pilvelio dalyje (papilvėje)[2]. Bičių motina ir tranai vaško liaukų neturi. Daugiausia vaško pagamina jaunos (12-16 dienų) bitės. Vaško gamyba ir jo išsiskyrimą stimuliuoja geras medunešis: kuo daugiau bitės prineša į avilį medaus ir žiedadulkių, tuo daugiau jos pagamina vaško ir siuva korių. Esant geram medunešiui, stipri bičių šeima gali pagaminti iki 2-5 kg vaško.
Savybės
redaguotiTik šviežias bičių liaukų išskirtas vaškas yra visiškai baltas. Vaškas, panaudotas korių gamybai, įgauna gelsvą spalvą, nes jame įmaišyta pikio ir žiedadulkių. Natūralus bičių vaškas turi malonų medaus kvapą, bet neturi skonio.
Vaškas lydosi, pašildytas iki 60-68 laipsnių temperatūros (Celsijaus), netirpsta vandenyje ir glicerine, o taip pat šaltame spirite. Tik pasiekus vaško lydymosi temperatūrą, jis tirpsta acetone, benzine, chloroforme, terpentine.
Į vaško sudėtį įeina sudėtingi esteriai (70-75 proc.), laisvos riebiosios rūgštys (13-15 proc.) ir angliavandeniai (12-15 proc.). Be to, vaške yra labai nedaug vandens (0,1-2,5 proc.), daug karotinoidų (provitamino A) ir kitų dažomųjų, aromatinių medžiagų. Jame yra nedaug mineralinių medžiagų, o taip pat priemaišų: žiedadulkių, pikio, lervučių bei mirusių bičių liekanų. Nuo priemaišų kiekio priklauso vaško kokybė.
Vaško vartojimas medicinoje ir kosmetikoje
redaguotiRekomenduojame kramtyti korių medų, kurio sudėtyje yra vaško ir žiedadulkių. Tai sustiprina dantų smegenis, išvalo dantų kišenes nuo maisto liekanų, padeda kovoti su paradantoze. Nereikia bijoti praryti vaško gabaliuką, kuris kartu su pikio priemaiša, patekęs į virškinamąjį traktą, pagerins žarnyno funkciją. Be to, vaškas kramtomas burnoje, gerina seilių ir skrandžio sulčių išsiskyrimą, dėl to gerėja apetitas ir virškinimas.
Atlikti tyrimai parodė, kad vaško sudėtyje yra nemažai vitamino A, kuris yra būtinas odos epiteliui atsinaujinti. Taip pat įrodytas vaško priešuždegiminis veikimas (jame buvo rasta į antibiotikus panašių medžiagų). Dėl to vašką galima vartoti odos ligų ir burnos gleivinės pažeidimams gydyti.
Pastaraisiais metais paaiškėjo, kad galima vašką vartoti peroraliai (prarijus per burną) gydant spazminį kolitą ir obliteruojantį endarteritą. Gydymą vašku galima derinti su kitais medikamentais.
Vaškų pavyzdžiai
redaguotiProdukcija
redaguotiTūkstančiai tonų (2020 m.)[3] | ||
---|---|---|
1 | Indija | 23716 |
2 | Etiopija | 5339 |
3 | Argentina | 4970 |
4 | Turkija | 3765 |
5 | Pietų Korėja | 3758 |
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Jurgis Račys. Vaškas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 737-738 psl.
- ↑ Apie vašką
- ↑ [1]