Vėluvos apskritis

Vėluvos apskritis (vok. Landkreis Wehlau) – 18181871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos administracinis teritorinis vienetas Mažojoje Lietuvoje. Sudaryta po Vienos kongreso per 18151818 m. vykdytą reformą smulkinant Rytų Prūsijos apskritis. Centras – Vėluva.

Vėluvos apskritis
Landkreis Wehlau

1818 – 1945
Apskritis Karaliaučiaus apygardoje (žalia) po 1905 m.
Valstybė Prūsijos karalystė
Apygarda Karaliaučiaus apygarda
Administracinis centras Vėluva

Istorija

redaguoti

Vėluva – sena prūsų notangų žemė. Ją 1255 m. užėmė Vokiečių ordinas ir pastatė kelias pilis buvusių notangų pilių vietose. 1347 m. ir 1376 m. kraštą buvo užėmusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio kariuomenė. Vėluvoje 1362 m. pakrikštytas Kęstučio sūnus Vaidotas.

Kraštas pasižymėjo duoninių javų derliais, veikė keliolika malūnų ir kepyklų. Vėliau Vėluvos žemė garsėjo čia auginamais trakėnų veislės žirgais, veikė keli dideli jų žirgynai, buvo rengiami žirgų turgūs. 1894 m. nutiestas geležinkelis Šepučiai-Eitkūnai ir Prūsijos valstybinis plentas.

Apskrityje buvo Alnos, Tepliavos ir Vėluvos miestai, 112 gyvenviečių ir 3 valstybiniai dvarai. 1938 m. tik kelios gyvenvietės buvo pervadintos vokiškais vardais.

Gyventojai

redaguoti

Didelė dalį gyventojų sudarė valstiečiai laukininkai. Gyventojų surašymo duomenimis, įskaitant nuo 1885 m. dislokuoto Pirmojo armijos korpuso kariškius, apskrityje gyveno:[1]

Metai Gyventojai Evangelikai Katalikai Žydai
1890 48 556 n.d. 274 181
1900 46 348 45 645 412
1910 47 179 45 784 1 054
1925 46 925 46 030 597 135
1933 47 643 46 606 737 89
1939 49 127 46 866 957 37

Lietuviai

redaguoti

Vokiečių oficialios statistikos duomenimis, 1825 m. Vėluvos apskrityje lietuviškai kalbėjo daugiau, kaip pusė gyventojų, 1852 m. apie 38 %, 1890 m. apie 25 % žmonių.

Šaltiniai

redaguoti

Nuorodos

redaguoti