Ugionių koplyčia

koplyčia Lietuvoje

55°18′58″š. pl. 23°21′48″r. ilg. / 55.316005°š. pl. 23.363212°r. ilg. / 55.316005; 23.363212

Ugionių koplyčia
Savivaldybė Raseinių rajonas
Gyvenvietė Ugioniai
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta (įrengta) XIX a.

Ugionių koplyčia - koplyčia, stovinti Raseinių rajone, Betygalos seniūnijoje, Ugionių kaime, apie 4 km į pietvakarius nuo kelio  3504  AriogalaBetygalaŠiluva  ties Liktėnais. Kelyje pastatyta lankytino objekto nuoroda, prie objekto stovi informacinis stendas. Ji yra Dubysos regioninio parko teritorijoje, pažintinio maršruto „Dubysos regioninio parko bažnyčios, sakralinis paveldas, šventvietės“ objektas.[1] Koplyčia išskirtinė – jos viduje įrengtas stebuklingu laikomas Ugionių šaltinis, be to, jos kaimynystėje trykšta keli kiti šaltinėliai, virš kurių įrengti rentiniai.

Koplyčia priklauso Ugionių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios ir koplyčios statinių kompleksui, yra regioninės reikšmės architektūros ir dailės paminklas, 2014 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (unik. kodas 37980).[2] Koplyčia stovi 100 m į vakarus nuo bažnyčios, pasiekiama nuo šventoriaus įrengtu taku, praeinant po šventoriaus tvora įrengtą bažnyčios fundatorių Dirdų laidojimų rūsį.

Koplyčios interjeras. Viduje įrengtas šulinys ant stebuklingu laikomo šaltinio

Istorija redaguoti

Laikoma, kad Ugionių koplyčia pastatyta XIX a. pirmoje pusėje. Kada ir kieno lėšomis pastatyta koplyčia, tikrų žinių nėra. Seni žmonės kalbėjo, kad ji pastatyta apie 1840 m. maldininkų aukomis, kitų šaltinių duomenimis – 1882 m.[3]

Archyvuose yra vyskupo Pranciškaus Karevičiaus raštas, kuriuo leidžiama koplyčioje laikyti Šv. Mišias, sakyti pamokslus ir administruoti sakramentus.

Kauno dekano vizitacijos ataskaitoje 1886 m. minimos koplyčioje kabojusios Floriano Burdanovskio 1882 m. datuotos Kryžiaus kelio stotys.[4]

Nuo 1933 m. pradžios Vladas Simaška (1896–1986) paskirtas Ugionių bažnyčios kuratu, Betygalos parapijos kunigu filialistu. 1933–1935 m. tarnaujant Ugioniuose, jo rūpesčiu atnaujinta koplyčia: perdengtas stogas, perdažytas vidus, sutvarkytas šaltinėlis.[5] Nuo šventoriaus iki koplyčios buvo nutiestas platus takas, iš vienos pusės aptvertas gluosnių gyvatvore, iš kitos – „štankietais“, kad nevaikščiotų gyvuliai. Kasmet per atlaidus Ugionyse procesija iš bažnyčios ėjo į koplyčią, šventino šaltinį. Vyskupo Teofiliaus Matulionio 1934 m. birželio 7 d. vizitacijos rašte paminėta apie išbaltintą koplyčios vidų. 1938 m. koplyčios bokštelis apdengtas skarda.

Koplyčioje nuo 1991 m. buvo pastebėtas drėgmės poveikis. Jo žalą sienoms (iki 0,5 m nuo grindų) 1994 m. fiksavo Vykintas Vaitkevičius.[3] 1996 m. koplyčios remontui 13 asmenų paaukojo 630 Lt.[3]

Architektūra redaguoti

Statinys medinis, jo tūris – kompaktinis, stačiakampio plano, 10x5 m dydžio, užbaigtas trisiene apside. Koplyčia vieno aukšto, vienanavė, su balkonu. Koplyčia priekiniu fasadu atgręžta į bažnyčią (į vakarų pusę). Stogo forma - dvišlaitė, užbaigta trišlaičiu, bokštelio - keturšlaitė. Stogas uždengtas skardos lakštais (pirminė buvusi skiedrų danga). Ant stogo iškilęs keturkampio plano medinis bokštelis su piramidiniu stogeliu ir ornamentuotu kalvio darbo kryžiumi. Koplyčios aukštis su bokšteliu yra apie 7 m. Įėjimo stogelis paremtas apvaliomis medinėmis kolonomis. Fasadai apkalti vertikaliomis medinėmis dažytomis lentomis su apkaltais antplyšiais.

Koplyčios lubos – medinis cilindrinis skliautas. Patalpos centre yra šaltinėlis su Marijos Lurdiškės statulėle ant dangčio. Koplyčioje esama vaizduojamosios dailės kūrinių. Įrengtas vienas dvitarpsnis altorius, kurio kraštuose – 1,4 m aukščio medinės skulptūros: „Šventoji su knyga“ ir „Vyskupas su kryžiumi“. Skulptūros su pažeidimais, jų polichromijos būklė patenkinama. Tarp skulptūrų yra ant lentos tapytas ir įrėmintas Nukryžiuotasis. Fone – raudonas audeklas. Viršutiniame tarpsnyje yra Švč. M. Marijos su kūdikėliu Jėzumi ant rankų paveikslas (tapyba, aptaisas). Rėmo šonuose – kremzliniai sparnai. Koplyčios dešinėje sienoje yra šventiko portretas. Greičiausiai tai kunigo V. Simaškos portretas. Nors signatūros neaptikta, neatmetama galimybė, kad jį galėjo tapyti kunigas Pranas Šniukšta.[3] Drobė deformuota, prastos būklės. Išlikęs fundatoriaus kunigo Aleksandro Milevskio portretas.

Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Maršrutas „Dubysos regioninio parko bažnyčios, sakralinis paveldas, šventvietės“
  2. „Koplyčia“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2018-06-10.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 Viktoras Vitkus. Ugionių koplyčia
  4. Asta. Giniūnienė. Kryžiaus kelias Lietuvoje XVIII a. antroje pusėje – XX a. pradžioje (p. 397)
  5. Anykštėnų biografijų žinynas. Vladas Simaška

Nuorodos redaguoti