Užupio žydų kapinės
Užupio žydų kapinės (jid. Zarečer jidišer feld)[1] – likviduotos žydų kapinės Vilniuje, veikusios 1831–1940 m. Užupio priemiestyje, dabartinėje Antakalnio seniūnijoje. Įrašytos į Kultūros vertybių registrą, unikalus kodas 12567.
Istorija redaguoti
Įkūrimas ir veikimas redaguoti
Vilniaus generalgubernatoriaus potvarkiu 1829 m. spalio 13 d. žydų kapinėms paskirtas 125 kv. sieksnių žemės plotas (apie 2 ha)[2], anksčiau priklausęs stačiatikių Šv. Dvasios vienuolynui (vietovėje tuo metu vadintoje Popine).[1] Tais pačiais metais kapinių viduryje įrengti apraudojimo namai su apiplovimo patalpa, atvestas vandentiekis, pradėti kapinių tvoros statybos darbai. Išsprendus nuosavybės klausimus 1831 m. kapinėse pradėta laidoti, tais pačiais metais kapinėse pastatyta sinagoga. 1836 m. kapinės apjuosiamos tvora, kuri kapines plečiant 1848 m. ir 1893 m. koreguojama. Iš pradžių kapinėse laidota be aiškesnės tvarkos, tačiau situacija pasikeitė 1893 m. prie kapinių pridūrus iš Šv. Marijos stačiatikių moterų vienuolyno miesto savivaldybės lėšomis įsigytus 3 dešimtinių ir 1800 kv. sieksnių (apie 4 ha) žemės. Išplėtus kapines parengtas tvarkymo projektas, pagal kurį kapines į naująją ir senąją dalį turėjo skirti plati medžiais apsodinta alėja, suplanuota nauja mūro tvora su vartais (projekto autorius A. Vineris). 1896 m. pastatyta 2 m aukščio 0,5 m storio malksnomis dengta mūrinė tvora su stulpais. Naujoji kapinių dalis sudalinta į 8 kategorijų sklypus, kurių kiekvienas suskirstytas į siaurus ir ilgus ruoželius su 36-40 kapaviečių. Vaikų ruože numatyta vietos 60 kapaviečių. Naujojoje kapinių dalyje pastatyti mūriniai apraudojimo ir apiplovimo namai, įrengtas naujas vandentiekis.
XX a. pradžioje kapinėse atsirado giminių koplyčių, obeliskų, paminklų iš juodo poliruoto akmens, būta daug A. Blažeičiko ir R. Biknerio dirbtuvėse pagamintų paminklų. 1938 m. kapinių tvora ir vartai baigė supūti, antkapiai buvo apgriuvę, tad inicijuotas kapinių tvarkymas. Tvoros ir vartų projektas užsakytas iš inžinieriaus Miulerio, kuris sukūrė kalto metalo ažūrinius vartus. Istorinę vertę turintys antkapiai ir plokštės įmūryti į dvi aukštas tinkuoto betono sienas. 1930–1939 m. kapinėse palaidota apie 70 tūkstančių žmonių (apytikriu skaičiavimu). 1940 m. kapinių plotas siekė 12,5 ha žemės[2] (1948 m. tarybinės valdžios duomenimis – 20 ha[3]). 1939 m. kapines jidiš kalba išsamiai aprašė Zalmanas Šikas knygoje „Vilniui – 1000 metų“.[2] Kapinėse laidota ir Antrojo pasaulinio karo metu (tuo metu palaidoti Vilniaus geto pasipriešinimo vadai) bei karui pasibaigus. Nuo 1948 m. TSRS Vykdomojo komiteto sprendimu kapinės laikytos uždarytomis. 1948 m. spalio 15 d. komiteto nutarimu uždarytos Šnipiškių žydų kapinės, apie 1950 m. į Užupio žydų kapines perkeltas Elijo Ben Saliamono Zalmano (Vilniaus Gaono) bei jo šeimos, Valentino Potockio (Ger Cedeko), apie dešimt kitų svarbiausių rabinų kapai.[1]
Likvidavimas redaguoti
1960 m. balandį Vilniaus miesto vykdomojo komiteto kultūros skyriui nurodyta sudaryti komisiją, turėjusią išsiaiškinti kapinėse palaidotų žymių žmonių kapus. Komisija surašė 36[4] žymius palaidojimus ir rekomendavo žymius žmones perlaidoti. Į Sudervės kapines perkelti Šmuelio Josefo Fino, Chaimo Oizerio Grodzenskio, Arkadijaus Kremerio kapai. 1961 m. spalio 27 d. Vykdomasis komitetas nusprendė neprižiūrimas kapines per dvejus metus likviduoti. Kelių statybos valdyba per 1963 m. vasarą-rudenį turėjo nurinkti visus antkapius. Tie, kurių neprireikė laidojimo kontorai, turėjo būti panaudoti kaip statybinė medžiaga. Neatlikus rimtesnių tyrimų, 1965 m. kapinės imtos griauti, 1968 m. sulygintos su žeme. Kapinių vaizdai 1965–1968 m. matomi fotografo Rimanto Dichavičiaus nuotraukose. Kapinių teritorijoje 1975 m. pastatyti Vilniaus laidojimo rūmai. Antkapių akmenys panaudoti įvairioms statybinėms reikmėms mieste: laiptuose į Tauro kalną, Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lazdynų mikrorajono atraminėse sienelėse,[2] Vingio parke, Centriniame pašte, Dailės parodų rūmuose, Petro Cvirkos aikštėje ir k.t.[5] Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1993 m. po Darbininkų sąjungos ir Vilniaus visuomenės surengtų protestų antkapiai laiptuose į Tauro kalną pakeisti cementiniais blokais.[2]
Kapai redaguoti
- Šmuelis Josefas Finas (1819–1891 m.), rašytojas ir istorikas;
- Chaimas Oizeris Grodzenskis (1863–1940 m.), Vilniaus rabinas;
- Azaokas Krasnoselskis (m. 1891), knygų leidėjas;
- Arkadijus Kremeris (1865–1935 m.), politikas, vienas iš Bundo įkūrėjų;
- Abraomas Dovas Lebensonas (1794–1878 m.), poetas, „Biblijos su komentarais“ autorius;
- Micha Josifas Lebensonas (1828–1852 m.), meilės lyrikos ivrito kalba pradininkas, A. D. Lebensono sūnus;
- Manesas Romas (m. 1841 m.), spaustuvininkas;
- Abelis Syrkinas (1827–1886 m.), spaustuvininkas;
- Matisas Strašūnas (1817–1884 m.), mokslininkas, bibliografas, bibliotekos steigėjas;
- Cemachas Šabadas (1864–1935 m.), gydytojas, visuomenės veikėjas.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 „Tikroji Vilniaus žydų kapinių padėtis. Didžios praeities dalis, kurią privalu išsaugoti (ATNAUJINTA)“. Lietuvos žydų bendruomenė. Nuoroda tikrinta 2021-04-15.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 „Vilniaus žydų senosios kapinės“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-04-13.
- ↑ Darius Pocevičius (2018). Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990. I dalis. p. 233.
- ↑ Darius Pocevičius (2018). Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990. I dalis. p. 235.
- ↑ Darius Pocevičius (2018). Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990. I dalis. p. 234.