Užkandis

Užkandis – patiekalas, paduodamas kaip papildomas valgis prieš pietus ar vakarienę. Taip pat užkandžiaujama per iškylas, įvairius susitikimus, vakarėlius ar kitomis progomis.

Rusų šventinis stalas su gėrimais ir užkandžiais

Tai gali būti tiek šalti tiek ir karšti patiekalai. Dažnai juos galima valgyti be papildomo apdorojimo ir be stalo įrankių.

Užkandžiai paįvairina maistą, sukelia norą valgyti. Todėl dauguma užkandžių gaminama su įvairiais prieskoniais, aštriais padažais ir žaliomis vitaminingomis daržovėmis. Juos reikia ne tik skaniai pagaminti, bet ir gražiai papuošti, kad būtų patrauklios išvaizdos ir žadintų apetitą. Be šaltų užkandžių dar gaminami karšti užkandžiai, nors jų yra žymiai mažiau negu šaltų.

Istorija

Kai kurie maisto istorikai mano, kad užkandžių tradicija galėjo prasidėti Rusijoje, kai po ilgų kelionių plačioje šalyje buvo paplitę nedideli žuvies, ikrų ir mėsos užkandžiai. Kiti mano, kad užkandžiavimo paprotys kilo iš Kinijos, galbūt per stepes pasiekęs Rusiją, Skandinaviją, kitas Europos šalis. Ši tradicija galėjo atkeliauti į Italiją, Graikiją ir Balkanų šalis per Rusiją ar Persiją.

Užkandžių tradicija

Užkandžių vartojimo tradicijos savitos skirtingose šalyse, įskaitant švedų smörgåsbord („švediškas stalas“), rusų zakuska, libaniečių meze, italų antipasto. Romos imperijos laikais buvo įprasta suvalgyti du pagrindinius patiekalus. Prieš jų valgymą buvo paduodama nedideliais kiekiais žuvies, daržovių, sūrio, alyvuogių ir net įdarytų pelių snaudalių. Stimuliuojantys užkandžiai buvo įvardijami gustatio arba promulsis. Graikai juos vadino propoma.

Kulinarinė užkandžių įvairovė priklauso nuo nacionalinės virtuvės ypatybių. Populiariausi lietuviškos virtuvės užkandžiai yra sumuštiniai, salotos, mišrainės ir vaisiai. Tačiau dažnas gyventojas renkasi ir greito maisto patiekalus, karštus užkandžius – kibinus, bandeles su dešrele, kebabus, neatsisakoma bulvių traškučių, įvairių kepinių.

Užkandžių rūšys

• Šalti užkandžiai. Užkandžiams valgomi kaip atskiras patiekalas, tačiau dažnai gali būti patiekiami kaip garnyras prie pagrindinio patiekalo.
  • Sumuštiniai
    • Šalti sumuštiniai
    • Karšti sumuštiniai
  • Salotos
    • Žaliosios salotos. Dažniausiai vartojami švieži produktai: salotos, agurkai, ridikėliai, pomidorai, šviežios morkos, kopūstai, svogūnai, ridikai, obuoliai ir įvairios kitos daržovės bei vaisiai.
    • Įvairių daržovių salotos. Vartojami švieži ir konservuoti produktai: bulvės, burokėliai, įvairių rūšių kopūstai, pupelės, žalieji žirneliai, salierai. Užpilamos aliejumi, majonezu ar kitokiais užpilais. Prie jų tinka krienai, garstyčios.
    • Mišrainės. Dažniau vartojamos virtos ar konservuotos daržovės. Gaminamos įvairių daržovių mišrainės, mišrainės su mėsa, žuvimi, grybais ar sūriu. Užpilamos grietine, aliejumi, majonezu.
    • Saldžiosios salotos. Patiekiamos kaip užkandis, tačiau gali būti kaip desertas. Vartojami švieži, džiovinti ir konservuoti vaisiai bei uogos. Labai tinka vaikų šventėms.
    • Įdarytos daržovės. Įdarui tinka mėsa, žuvis, grybai, kiaušiniai.
  • Kiaušinių užkandžiai. Virti kiaušiniai su šviežiomis ar konservuotomis daržovėmis aplieti įvairiais padažais, su krienais, garstyčiomis. Įdaryti silke, šprotais, kita žuvimi, kumpiu, grybais.
  • Varškės ir sūrio užkandžiai.
  • Žuvies, silkės užkandžiai. Kepta ir rūkyta žuvis, žuvis drebučiuose, vyniotiniai, žuvies kukuliai. Silkė su daržovėmis, grybais, vaisiais, riešutais, aplieta aliejumi, majonezu, kitokiais padažais.
  • Mėsos užkandžiai. Virta, kepta, rūkyta, sūdyta, vytinta mėsa, dešros, kumpiai ir kiti mėsos gaminiai. Gaminami vyniotiniai, mėsa drebučiuose, šaltiena, kepsneliai, kepta paukštiena, užkandžiai pagaminti iš kepenų, liežuvio.
• Karšti užkandžiai. Dauguma iš karštų užkandžių valgomi ir kaip karšti antrieji patiekalai.

Galerija

• 
  Kokteilių vakarėlio užkandžiai
• 
  Prancūziški daržovių užkandžiai
• 
  Graikų užkandžiai
• 
  Pikada – argentiniečių užkandis
• 
  Italų užkandžiai
• 
  Vieno kąsnio užkandžiai

Literatūra

• Lietuvių kulinarijos paveldas (sud. Birutė Imbrasienė, dail. Eglė Gražienė). – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2008. – 192 p. ISBN 978-9955-23-140-0