Uždarasis miestas (oficialiai – uždarasis administracinis-teritorinis darinys, rus. закрытое административно-территориальное образование, santr. ЗАТО) – miestas ar kita gyvenvietė, į kurią yra ribojamas patekimas, galioja sugriežtintos saugumo taisyklės. Uždarieji miestai buvo paplitę TSRS, dabar dar nemažai jų likę Rusijoje ir keli kitose NVS šalyse.

Patikros punktas prie įvažiavimo į Severską, Tomsko sritis

Istorija redaguoti

Tarybų Sąjungoje uždarieji miestai atsirado ten, kur vykdyti slapti kariniai bandymai, radioaktyvių medžiagų gamyba, buvo sutelkti specialūs kariuomenės daliniai. Į tokius miestus ne tik nebuvo įleidžiami eiliniai TSRS piliečiai, bet ir slėpta jų buvimo vieta, vietovės maskuotos kaip gretimų miestų ar kaimų dalys, pvz., Tomskas-7, Čeliabinskas-40. Netgi gatvių numeriai buvo parenkami kaip pratęsimas esančių laisvame mieste.

Dėl sudėtingesnių gyvenimo sąlygų uždarajame mieste, jo gyventojams kaip kompensacija taikytos kai kurios privilegijos: buvo geriau išvystyta infrastruktūra, socialinės paslaugos, galima lengviau nusipirkti deficitinių prekių. Dėl sudėtingo patekimo buvo mažesnis nusikalstamumas.

Subyrėjus TSRS uždarųjų miestų sąrašas sumažėjo. Kodiniams miestams suteikti realūs vardai, sumažėjo slaptumas. 2002 m. Rusijoje buvo 45 uždarosios gyvenvietės, jose gyveno 1,345 mln. žmonių. Miesto ribos saugomos sargybos, prie įvažiavimų įrengti patikros punktai. Patekimui reikia turėti dokumentus, nurodyti kelionės tikslą. Be to, dalis kitų Rusijos teritorijų, pvz., Norilskas, Čiukotka, Kuršių nerija, Baltijskas ir daugybė kitų užsieniečiams (išskyrus Baltarusijos piliečius) pasiekiami tik su specialiu leidimu.[1]

Dabartiniai uždarieji miestai redaguoti

Kai kurie didesni Rusijos uždarieji miestai:

Uždarųjų užsieniečiems miestų su sustiprintu saugumu yra išlikę Kazachijoje: Baikonūras, Priozerskas, Bachašas-6, Matibulakas, Gulšadas ir kt.

Buvę uždarieji miestai redaguoti

Žymūs buvę uždarieji miestai:

Šaltiniai redaguoti