Uškujininkai

Uškujininkai (rus. ушкуйники, iš sen.rus. ушкуй 'uškujus, toks laivas') – ginkluotos družinos iš XIV–XV a. Novgorodo ar Viatkos žemių, plaukiojusios buriniais irkliniais laivais uškujais ir plėšusios svetimus laivus bei gyvenvietes, nariai. Uškujininkai užkariaudavo žemes šiaurėje, rengdavo prekybines-karines ekspedicijas. Plačiai veikė Volgoje ir Kamoje. Gyvenimo būdu artimi vikingams.

Novgorodo žemė palaikė glaudžius kontaktus su Skandinavija, tad vikingų gyvenimo būdas jiems buvo gerai žinomas. Dar XI a. kunigaikščiai rengė karines ekspedicijas laivais Bizantijai pulti. Pagal metraščius 1088 m. Kamos bolgarai užėmė Muromą. Dalis istorikų mano, kad šis bolgarų žygis buvo kerštas už rusų plėšikavimą Okoje ir Volgoje, kuris kenkė bolgarų prekybai. Yra ir daugiau faktų, rodančių, kad Novgorodo žemėje dar iki 1032 m. buvo vykdoma uškujininkų tipo žygiai – pvz., žygis į Jugrą. Kituose Rusios regionuose uškujininkų būdavo mažiau, Novgorodas buvo pagrindinis jų veiklos centras, kuriame atsirado ir pavadinimas uškujininkai. Novgorodas pasižymėjo didesnėmis laisvėmis, jo demokratinė valdžia mažiau varžė veiklą. Dėl šių priežasčių ir nuolatinės partijų kovos Novgorode susidarė atskira klasė žmonių, kurie nepriklausė jokiai Novgorodo bendruomenei (tik priklausantis tokiai bendruomenei gaudavo pilnateisio piliečio statusą). Novgorodo žemės valdžia stengėsi atsikratyti šių neklusnių žmonių ir juos panaudodavo Novgorodo žemės riboms plėsti, žemvaldžiai ir pramonininkai naudojo juos savo interesų apsaugai. Labai dažnai uškujininkai patys organizuodavo plėšikiškus žygius į gretimus ar tolimesnius kraštus, dažniausiai – į rytus. Uškujininkų plėšiamosios ekspedicijos Novgorodui neretai kėlė problemas, ypač nuo Maskvos kunigaikščių, kurie keršydavo už uškujininkų antpuolius.

Žinomi uškujininkų žygiai

• 1181 m. – paimtas čeremisų (dabartiniai mariai) miestas Kokšarovas (Кокшаров); dabartinis Kotelničius (Котельнич; Kirovo sritis).
• 1320 ir 1323 m. Keršydami uškujininkai užpuolė norvegus, nusiaubė Finmarką ir Halogalandą. Norvegijos valdovai kreipėsi pagalbos į popiežių. Dėl panašių antpuolių švedai pasistengė kuo greičiau pasirašyti Orechoveco (Noteburgo) sutartį su Novgorodu.
• 1360 m. Uškujininkai užėmė ir apiplėšė bolgarų Žukotino (Džuketau) miestą (netoli dabartinio Čistopolio Totorijoje) ant Kamos upės. Chanas Chydiris pasiuntė pasiuntinius pas Suzdalės, Nižnij Novgorodo ir Rostovo kunigaikščius, reikalaudamas išduoti skriaudikus. Kunigaikščių družinos slapta Kostromoje, padedamos dalies vietinių, sugavo klastos nelaukusius uškujininkus. Belaisvius perdavė chanui susidoroti. Po to uškujininkų bendražygiai užėmė ir sudegino Nižnij Novgorodą, o Kostromą ėmė dažnai plėšti.
• 1363 m. Žygis į Vakarų Sibirą, į Obės upę. Vadovavo vaivados Aleksandras Abakunovičius ir Stepanas Liapa.
• 1366 m. Be Novgorodo valdžios leidimo uškujininkai, vadovaujami vaivados Abakunovičiaus ir dar dviejų vaivadų, prie Nižnij Novgorodo sumušė totorius. Dėl šio mūšio Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus Ivanovičius susikivirčijo su Novgorodu, ir šiam teko atstatinėti taiką.
• 1369 m. Plėšiamieji žygiai Kama.
• 1370 m. Plėšiamieji žygiai Volga.
• 1371 m. Apiplėšti Jaroslavlis ir Kostroma.
• 1374 m. 90 uškujų žygis. Apiplėšta Viatka, bolgarų žemės. Dalis uškujininkų patraukė į pietus, dalis – į rytus.
• 1375 m. 1500 uškujininkų sumušė Kostromos vaivados Pleščejevo penkiatūkstantinę kariauną, užėmė ir savaitę plėšė Kostromą, po to užėmė Nižnij Novgorodą. Nusileido iki Astrachanės, plėšdami ką sutiko. Astrachanės chanas Salgejus sumokėjo išpirką ir surengė uškujininkams vaišes. Vaišių metu išmušė visus uškujininkus.
• 1391 m. Plėšiamieji žygiai Viatkoje, Kamoje, Volgoje. Vėl paimti Žukotinas ir Kazanė.
• 1409 m. Vaivados Anfalo ekspedicija (daugiau kaip 250 uškujų) suremgė reidą Volga ir Kama.

Daugelis žygių nukreipti prieš svetimus. Dalis jų gali būti laikomi pasipriešinimu Aukso Ordai. Manoma, kad per du dešimtmečius uškujininkai antpuoliuose sunaikino daugiau totorių, negu žuvo Kulikovo mūšyje. Dalis Novgorodo politikų, kovojusių už maksimalų Novgorodo nepriklausomumą, iš dalies palaikė uškujininkus, manydami, kad jų veikla palanki Novgorodo nepriklausomybei.

Novgorodo uškujininkų veikla sunyko, kai Didysis Novgorodas atiteko Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III valdžion. Uškujininkai persikraustė į Chlynovą (Viatkos žemė), kai šį užėmė Maskvos kariuomenė – į Volgą.