Tvaštaras (skr. त्वष्टृ = IAST: tvaṣṭr̥) – senovės indų dievas sutvėrėjas (demiurgas).

Vedose redaguoti

Rigvedoje minimas ~65 kartus. Ten jis įvardijamas kaip turintis dailias, nagingas rankas kuriose laiko kirvį arba peilį. Atharvavedoje Tvaštaras įsivaizduojamas kaip senolis su somos taure rankose. Jis vadinamas „pavidalų kūrėju“ (rūpakṛt), „pavidalų valdovu“ (rūpapati). Jis sukuria visus regimus pavidalus, juos valdo, keičia, o pats taip pat yra visokių pavidalų, visokeriopas (viśvarūpa). Vienas iš dažniausiai Rigvedoje minimų Tvaštaro darbų yra tas, kad jis Indrai ištašė vėzdą (vadžrą) bei dangiškus ratus, be to, jis pagamino nuostabų indą somai gerti (Mėnulį). Tvaštaras pagamino Brihaspačiui geležinį ginklą, pasak Atharvavedos, jis sukūrė vyrą ir žmoną, jaunikį ir nuotaką, žvėris, žirgus, jis atneša sėklą, sūnus, gerybes, padeda nėščiosioms.

Hinduizme redaguoti

Vėliau Tvaštaro vaizdinys susilieja su Pradžapačiu ir Višvakarmanu. Hinduizme jis laikomas vienuoliktuoju Aditės sūnumi, turėjo žmoną asurę, kuri jam pagimdė trigalvį Višvarūpą ir kumelės pavidalo Saranją. Indra Višvarūpą nudobė, todėl Tvaštaras įsiuto. Jo įsiūtis dar labiau išaugo, kai Indra išgėrė Tvaštaro prižiūrimą somą. Norėdamas atkeršyti Indrai, Tvaštaras iš somos ir ugnies sukūrė pabaisą Vritrą. Kitur minima, kad Tvaštaras sukūręs Agnį ir Brihaspatį, auksines Savitaro rankas, medų.[1]

Etimologija redaguoti

Pats dievavardis atsiradęs iš epiteto „tašytojas, (su)tverėjas“ (plg. av. Tworрstar „sutvėrėjas“).

Literatūra redaguoti

  • Вloomfiеld M., Contributions to the interpretation of the Veda. III. The marriage of Saranyu, Twastar’s Daughter, „Journal of American Oriental Society“, 1891, v. 15, p. 172–188
  • Ammer K., Tvastar, ein altindischer Schöpfergott, „Sprache“, 1949, Bd 1, S 68-77,
  • Leumann M., Der indoiranische Bildnergott Twastar, „Asiatische Studien“, 1954, Bd 8, S. 79-84.

Šaltiniai redaguoti

  1. Мифы народов мира. Тваштар , B. H. Топоров – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.