Tuteišiai
Tuteišiai (lenk. Tutejszy, blrs. Тутэйшы; ukr. Тутешній; latv. Tuteiši) – Rytų Europos kaimo vietovių gyventojų, su neišreikšta tautine tapatybe, savivardis.[1] Jų pavadinimas lenkų šnektomis reiškia „čionykščiai“.[1][2][3] Mišrios kilmės gyventojų, gyvenančių Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje (ypač Polesės ir Palenkės regionuose) savivardis.[reikalingas šaltinis] Žodis „tuteišiai“ Vilniaus krašte išliko iki XX a. pab.[4]
Vilnija
redaguotiTerminas Lenkijoje pirmąkart oficialiai panaudotas 1922 m. gyventojų surašyme.[5] 1921 m. Lenkijos valdomų žemių surašyme, 38 943 žmonių užsirašė tuteišiais.[6] Po dešimties metų, 1931 m. surašyme, kurio vienas klausimų buvo apie gimtąją kalbą, 707 000 asmenų ją nurodė esant „tuteišių“.[7] Didžioji dauguma tuteišių yra suslavėję lietuviai.[2][8][9][10] Teigiama, kad jie labiau prijaučia Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei nei Lenkijos Karalystei.[11]
Anot kai kurių, tuteišių kalba (po prostu) apibūdinama kaip nekategorizuota baltarusių kalbos šnekta[12].
Išnašos
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 Richmond 1995, p. 309.
- ↑ 2,0 2,1 Lipscomb 1958, p. A4962.
- ↑ Lieven 1994, p. 160.
- ↑ http://books.google.com/books?id=iz3NACNOpCAC&pg=PA161
- ↑ Zinkevičius 1994, p. 82.
- ↑ Polish politics in Volyn, The Ukrainian Week (21 May 2018)
- ↑ Tadeusz Piotrowski (1998). Poland's Holocaust: Ethnic Strife, Collaboration with Occupying Forces and Genocide in the Second Republic, 1918-1947. McFarland. p. 294. ISBN 978-0-7864-0371-4.
- ↑ Šapoka 2013, p. 216.
- ↑ Budreckis 1967.
- ↑ Turska 1930, pp. 219–225.
- ↑ Stakauskas 2003, p. 302.
- ↑ http://books.google.com/books?id=7KraXiQo_uIC&pg=PA107#v=onepage&q&f=false
Šaltiniai
redaguoti- Budreckis, Algirdas (1967). „ETNOGRAFINĖS LIETUVOS RYTINĖS IR PIETINĖS SIENOS“. Karys.
- Korniluk, Marcin (2007). „Ja tutejszy...“. Stowarzyszenie "Olszówka" (lenkų). Suarchyvuota iš originalo 2007-09-27. Nuoroda tikrinta 2021-08-19.
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) - Lieven, Anatol (1994). The Baltic revolution: Estonia, Latvia, Lithuania and the path to independence. Yale University Press. ISBN 978-0-300-06078-2.
- Lipscomb, Glenard P. (29 May 1958). „Extension of Remarks“. Congressional Record. 104 - Appendix.
- Majecki, Henryk (2012). „Problem samookreślenia narodowego Poleszuków w Polsce okresu międzywojennego“ [Tarpukario Lenkijoje esančių polešukų tautinio savivokos problema]. МОВЫ CВЕТУ [Pasaulio kalbos] (lenkų). Suarchyvuota iš originalo 2012-07-15. Nuoroda tikrinta 2021-08-19.
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) - Richmond, Yale (1995). From Da to Yes: understanding the East Europeans. United States of America: Intercultural Press. ISBN 9781877864308.
- Stakauskas, Juozapas (2003). Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Aidai. ISBN 9955445688.
- Šapoka, Adolfas (2013). Raštai. I - Vilniaus Istorija. Vilnius: Edukologija.
- Turska, Halina (1930). „Język polski na Wileńsczyzne“. Wilno i Ziemia Wilenska (lenkų). I.
- Zinkevičius, Zigmas (1994). Lietuvių kalbos istorija. VI - Lietuvių kalba naujaisiais laikais. Vilnius.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
|
Šis straipsnis apie tautas yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |