Tuskulo pokalbiai

Tuskulo pokalbiai
Cicero - Tusculanae Disputationes illuminated manuscript.jpg

„Tuskulo pokalbių“ rankraštis

Autorius Markas Tulijus Ciceronas
Šalis Romos respublika
Žanras Filosofija
Sritis Etika
Originalus leidimas
Pavadinimas „Tusculanae Disputationes“
Kalba Klasikinė lotynų kalba
Išleista 45 m. pr. m. e.

Tuskulo pokalbiai (lot. Tusculanae Disputationes arba Tusculanae Quaestiones) – penkių knygų serija, kurią Markas Tulijus Ciceronas parašė maždaug 45 m. pr. m. e.,[1] siekdamas Senovės Romoje išpopuliarinti graikų filosofiją, įskaitant stoicizmą.[2] Veikalas vadinamas „Tuskulo pokalbiais“, kadangi jis buvo parašytas jo viloje Tuskule. „Tuskulo pokalbiai“ susideda iš penkių knygų, kurių kiekviena yra tam tikra tema: apie mirties panieką; apie skausmą; apie sielvartą; apie emocinius sutrikimus; ir ar laimingam gyvenimui užtenka vien dorybės.

KontekstasKeisti

45 m. pr. m. e., kai Ciceronui buvo maždaug 61 metai, gimdymo metu mirė jo dukra Tulija. Jos netektis taip sukrėtė Ciceroną, kad jis metė bet kokias viešąsias veiklas ir paliko miestą, pasitraukdamas į Asterą – kaimo namą šalia Ancijaus. Ten jis atsidėjo filosofijos studijoms, parašė keletą kūrinių, tarp jų ir De finibus bonorum et malorum. Ciceronas turėjo tradiciją į savo kaimo namus intelektualiems pokalbiams pasikviesti keletą draugų.[3] Jo viloje Tuskule buvo galerija, pavadinta Akademija, kurią Ciceronas įrengė su tikslu joje vesti filosofines diskusijas.[4]

Iš esmės sutariama, kad Ciceronas „Tuskulo pokalbius“ parašė per 45 m. pr. m. e. vasarą ir (arba) rudenį.[5] Ciceronas „Tuskulo pokalbiuose“ kreipiasi į savo draugą Brutą – žymų politiką, kuris buvo vienas iš Julijaus Cezario žudikų. Pirmojoje knygoje Ciceronas aprašo penkių dienų diskusiją su draugais, kurią jis surengė netrukus po to, kai Brutas išvyko iš jo namų.[3] Antrojoje knygoje pažymima, jog Ciceronas ir jo draugai savo rytus praleisdavo retorikos pratybose, o popietes – filosofinėse diskusijose.[4] Tačiau veikale vystomi pokalbiai yra labai vienpusiški – anoniminis kiekvieno dialogo pašnekovas yra sugalvotas tik tam, kad pateiktų temą ir užtikrintų sklandų perėjimą tarp temos dalių.[6]

Ciceronas „Tuskulo pokalbiuose“ rėmėsi Krantoro veikalu „Apie sielvartą“ (lot. De Luctu, gr. Περὶ Πένθους).[7] Jis taip pat pasinaudojo šiuo veikalu rašydamas savo garsųjį Consolatio, kurį parašė iškart po dukters mirties. Keletas ištraukų iš „Apie sielvartą“ yra išsaugotos Pseudo-Plutarcho Consolatio traktate, skirtame Apolonijui, ir turinčiu daug paralelių su „Tuskulo pokalbiais“.

KnygosKeisti

„Tuskulo pokalbius“ sudaro penkios knygos:

  1. Apie panieką mirčiai
  2. Apie tveriamą skausmą
  3. Apie sielvarto palengvinimą
  4. Apie kitus proto sutrikimus
  5. Apie dorybę – laimingo gyvenimo globėją

Cicerono pamokslavimų tikslas – sustiprinti protą praktinėmis ir filosofinėmis pamokomis, pritaikytomis gyvenimo aplinkybėms, iškelti mus aukščiau visų jo aistrų ir skausmų įtakos.[8] Kiekviename dialoge vienas iš svečių, vadinamas Auditoriumi, pateikia diskusijos temą. Kiekvienas pokalbis prasideda įvadu į filosofijos meistriškumą ir pranašumą lotynų kalba perteikti graikų išmintį.[9]

Pirmoji knygaKeisti

Pirmajame dialoge auditorius tvirtina, kad mirtis yra blogis, ką Ciceronas imasi paneigti:[10]

Kad ir kuri nuomonė apie sielos esmę būtų teisinga, iš to išplauks, kad mirtis yra arba gėris, arba bent jau ne blogis, nes jei tai būtų smegenys, kraujas ar širdis, ji pražus su visu kūnu. Jei ugnis, ji užges, jei kvėpavimas, ji išsisklaidys, jei harmonija, ji sugrius – jau nekalbant apie tuos, kurie tvirtina, kad tai niekas; ... bet kitos nuomonės teikia vilties, kad gyvybinė kibirkštis, palikusi kūną, pakils į dangų, kaip savo tinkamą buveinę.

Ciceronas iš esmės pateikia platoniškus argumentus dėl sielos nemirtingumo ir jos pakilimo į dangų, kur ji kirs visą erdvę, o beribio skrydžio metu gaus begalinį malonumą. Jis atmeta niūrius mitus apie graikų mitologijos požeminį pasaulį.[10] Tačiau net jei mirtį reikėtų laikyti visišku proto ir jausmų išnykimu, Ciceronas vis tiek neigia, kad tai būtų laikoma blogiu. Šią nuomonę jis plėtoja svarstydamas malonumų, kurie iš mūsų yra atimami, nereikšmingumą. Jis tai iliustruoja daugelio istorinių veikėjų likimais, kurie, jei būtų mirę anksčiau laiko, būtų išvengę didžiausių gyvenimo negandų.[11]

Antroji knygaKeisti

Antrajame dialoge tas pats svečias paskelbia, kad skausmas yra blogis. Ciceronas ginčijasi, kad skausmo kančias galima įveikti ne naudojant epikūriečių principą: „Trumpas, jei sunkus, ir lengvas, jei ilgas“, bet tvirtumu ir kantrybe. Jis smerkia tuos filosofus, kurie skausmą pavaizdavo pernelyg siaubingomis spalvomis, ir priekaištauja tiems poetams, kurie apibūdino savo herojus kaip pasiduodančius skausmo įtakai.[11] Skausmas gali būti neutralizuotas tik tada, kai moralinis blogis yra laikomas vieninteliu blogiu arba didžiausiu iš blogybių, dėl kurių kūno negalavimai, palyginti su juo, yra be galo maži.[12]

Trečioji knygaKeisti

Trečiojoje knygoje Ciceronas pateikia geriausius būdus sielvartui palengvinti. Cicerono požiūris į šiuos palengvinimus yra artimas skausmui.[12] ​​Jis pastebi, kad dažnai streso ar pavojaus metu sielvarto yra nepaisoma,[12] ir pažymi, kad kai kuriais atvejais sielvartas būna išpučiamas arba tęsiamas vien todėl, kad pasaulis to tikisi. Dažnai žmonės klaidingai įvertina sielvarto priežastis: išminties ir dorybės trūkumas turėtų būti gilaus liūdesio objektai, tačiau jie sulaukia mažiau gailesčio iš aplinkos, nei sulaukia palyginti nedideli nusivylimai ar praradimai.[13] Numatyti nelaimes ir būti joms pasiruošus – tai arba atremti jų puolimą, arba sušvelninti jų sunkumą. Joms įvykus, turėtume prisiminti, kad sielvartas negali mums padėti ir kad nelaimės būdingos ne mums patiems, o yra įprasta žmonijos dalis.[11] Skausmas ir sielvartas gali būti sutinkami, nešami ir įveikti tam, kad netrukdytų mūsų laimei ir nuolatinei gerovei.[13]

Ketvirtoji knygaKeisti

Ketvirtojoje knygoje aptariamos aistros ir nemalonumai, kuriuos Ciceronas laiko sielos ligomis. Juos Ciceronas klasifikuoja pagal keturis stoikų skirstymus: sielvartas (įskaitant tokias formas kaip pavydas), baimė, perdėtas džiaugsmas ir besaikis troškimas. Visi jie atsiranda dėl klaidingų nuomonių apie blogį ir gėrį. Sielvartas ir baimė kyla iš tikėjimo, kad jie yra didelės blogybės, o perdėtas džiaugsmas ir troškimas – iš tikėjimo, kad jie yra didelės gėrybės. Vienintelė prevencinė priemonė arba vaistas, stoikų nuomone, yra laikyti dorybę vieninteliu gėriu, o ydą – vieninteliu blogiu, arba, bent jau peripatetikų nuomone, moralinį gėrį ir blogį laikyti gėrio ir blogio kraštutinumais.[13]

Penktoji knygaKeisti

Penktojoje knygoje Ciceronas bando įrodyti, kad laimei pakanka vien dorybės. Čia jo nuomonė, labiau nei kai kuriuose kituose jo darbuose, pavyzdžiui, De finibus bonorum et malorum, kuris buvo parašytas prieš pat „Tuskulo pokalbius“, iš esmės sutampa su stoikų požiūriu.[8] Jo nuomone, dorybės visomis įmanomomis aplinkybėmis: skurde, tremtyje, aklumo, kurtumo, net kankinimo metu, visiškai pakanka laimingam gyvenimui. ​​Laimė ir vargas priklauso nuo žmogaus charakterio ir nepriklauso nuo aplinkybių, o dorybė yra viso šio žemiškojo gyvenimo šaltinis, dėl kurio verta gyventi.[14]

Kitos temosKeisti

Veikale dažnai minimos senovės legendos, Graikijos ir Romos istoriniai įvykiai, įsimintini herojų ir išminčių posakiai. ​​Ciceronas taip pat cituoja senovės lotynų poetus ir ištraukas iš jų kūrinių.[8] „Tuskulo pokalbiuose“ Ciceronas cituoja legendą apie Damoklo kardą.[15] Dėl šios priežasties legenda išpopuliarėjo Europos kultūroje. Ciceronas veikale taip pat nepritaria Amafinijui – vienam pirmųjų lotynų filosofijos rašytojų Romoje.

ĮtakaKeisti

Tomas Džefersonas įtraukė „Tuskulo pokalbius“ kartu su Cicerono De Officiis į rekomendacijų Roberto Skipuito asmeninei bibliotekai sąrašą.[16]

ŠaltiniaiKeisti

  1. King, J. (1927). 'Tusculan Disputations: Introduction. Loeb Classical Library. 
  2. Marcía L. Colish (1990). The Stoic Tradition from Antiquity to the Early Middle Ages: Stoicism in classical latin literature. I. BRILL. pp. 458–. ISBN 90-04-09327-3. 
  3. 3,0 3,1 Yonge, Charles Duke (1877). Tusculan Disputations. Harper and Brothers. p. 7. 
  4. 4,0 4,1 Yonge, Charles Duke (1877). Tusculan Disputations. Harper and Brothers. p. 8. 
  5. Gildenhard, Ingo (2007). Paideia Romana: Cicero's Tusculan Disputations. Cambridge Philological Society. p. 279. 
  6. Gildenhard, Ingo (2007). Paideia Romana: Cicero's Tusculan Disputations. Cambridge Philological Society. p. 23. 
  7. Cicero, Marcus Tullius; Graver, Margaret (2009). Cicero on the Emotions: Tusculan Disputations 3 and 4. p. 188. ISBN 0226305783. 
  8. 8,0 8,1 8,2 Dunlop, John (1827). History of Roman literature from its earliest period to the Augustan age 1. E. Littell. p. 242. 
  9. Dunlop, John (1827). History of Roman literature from its earliest period to the Augustan age 1. E. Littell. p. 239. 
  10. 10,0 10,1 Dunlop, John (1827). History of Roman literature from its earliest period to the Augustan age 1. E. Littell. p. 240. 
  11. 11,0 11,1 11,2 Dunlop, John (1827). History of Roman literature from its earliest period to the Augustan age 1. E. Littell. p. 241. 
  12. 12,0 12,1 12,2 Peabody, Andrew (1886). Cicero's Tusculan Disputations. Little, Brown and Company. p. xviii. 
  13. 13,0 13,1 13,2 Peabody, Andrew (1886). Cicero's Tusculan Disputations. Little, Brown and Company. p. xix. 
  14. Peabody, Andrew (1886). Cicero's Tusculan Disputations. Little, Brown and Company. p. xx. 
  15. Cicero. Tusculan Disputations (translation). Livius.org. V. 61. 
  16. Jefferson, Thomas (1952) [letter written August 3, 1771]. A Virginia Gentleman's Library. Williamsburg, Virginia: Colonial Williamsburg. p. 14.