Trumas

(Nukreipta iš puslapio Trumai)
Tuber
Juodasis trumas
Juodasis trumas
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Grybai
( Fungi)
Skyrius: Aukšliagrybūnai
( Ascomycota)
Klasė: Aukšliagrybiai
( Ascomycetes)
Eilė: Ausūniečiai
( Pezizales)
Šeima: Truminiai
( Tuberaceae)
Gentis: Trumas
( Tuber)
Index Fungorum

Trumas, dar vadinamas triufeliu (lot. Tuber) – labai vertingas truminių (Tuberaceae) šeimos grybas ir vienas brangiausių delikatesų.

Vaisiakūniai bulvės gumbo formos ir didumo, su juoda gruoblėta luobele. Trumo forma primena mažą bulvę, tačiau tai grybas, kuriam reikalinga medžių kaimynystė, nes jis sudaro mikorizę su medžiais. Mėgsta kalkingą, humusingą žemę, auga po keletą vaisiakūnių vienoje grupėje. Auga ąžuolynuose, skroblynuose, 10–20 cm gylyje. Ne visos ąžuolų ir skroblų rūšys bei dirvožemio mechaninė struktūra vienodai tinka šiam grybui.

Rūšys redaguoti

 
Baltasis trumas

Trumų žinoma apie 200 rūšių, tačiau vertingos iš jų tik 3-5.

Lietuvoje rastas Tuber puberulum, Tuber borchii, taip pat žinomi duomenys iš literatūros apie Tuber exiguum, Tuber rufum.

Veisimas redaguoti

 
Trumų sodinimas

Valgomąjį trumą įmanoma reaklimatizuoti, kaip tai daroma Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Turkijoje ir kitose šalyse.

Trumų plantacijas užveisti nesudėtinga. Rudenį ar pavasarį į humusingą, gerai išpurentą žemę šachmatine tvarka sodinami jauni ąžuoliukai, kurių šaknys apkrėstos valgomojo trumo grybiena arba sodinami susmulkinti trumo vaisiakūniai ant šaknų. Jų plantacijas reikia rūpestingai prižiūrėti: ravėti, purenti, kai sausa palieti, rudenį ir pavasarį patręšti, ąžuolus reikia nugenėti, kad geriau praeitų oras, saulės spinduliai. Mineralinės trąšos, kaip fosforas, magnis, azotas, pagreitina trumų augimą. Po 7-9 metų trumai pradeda augti. Derlius gaunamas ne mažiau kaip 30 metų. Nualintoje žemėje derliui sumažėjus, plantacija užveisiama kitoje vietoje.

Naudojimas redaguoti

Trumas ir pats yra gurmanų vertinamas delikatesas, ir įeina į tokių brangių delikatesų sudėtį, kaip, pvz., prancūziškas žąsų kepenėlių paštetas (Foie gras).

Trumų rinkimas redaguoti

Trumų paieška ir kasimas, tradicinės žinios ir praktika
Nematerialusis pasaulio paveldas

 
Juodieji trumai
Vieta   Italija
Regionas** ENA
Įrašas 2021
Nuorodos
  Nuoroda
  Vikiteka: TrumasVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Tradiciškai yra renkami laukiniai trumai, kurie auga po žeme, ir dėl to reikalingi specifiniai įgūdžiai bei žinios norint juos rinkti. Kelios šalys (Italija, Prancūzija ir Vokietija) yra išsaugusios tradicinius jų paieškos būdus.

Kad trumai auga tam tikroje vietoje, galima spręsti iš keleto požymių. Jeigu aplink medžius pradeda nykti miško paklotės žolinė danga, vadinasi, netrukus pasirodys vaisiakūniai. Grybiena išskiria medžiagas, kenksmingas žoliniams augalams. Vėliau apie susiformavusius trumus sulėtėja ąžuolų augimas, ant apatinių šakų atsiranda „raganų šluotos“, mat daugelį maisto medžiagų sunaudoja šie grybai.

Ilgą laiką trumų paieškai buvo naudojamos kiaulės (patelės), kurios natūraliai suranda trumus ir juos iškasa. Trumų kvapas artimas patinų išskiriamo feromono androstenolio kvapui, kuris vilioja pateles. Tačiau kiaulės iškasdamos linkusios pačios suėsti trumus ir suniokoja grybieną. Dėl to 1985 m. Italijoje kiaulių naudojimas trumų paieškai buvo uždraustas. Vietoj to pradėti treniruoti šunys, kurie irgi gali atpažinti žemėje augančio grybo kvapą, tačiau nebando jo iškasti[1].

2021 m. trumų rinkimo tradicija Italijoje buvo pripažinta nematerialiuoju pasaulio paveldu. Italijoje kaimiškose vietovėse gyvena keli tūkstančiai profesionalių triufelių rinkėjų (it. tartufai), kurių žinios perduodamos iš kartos į kartą. Jie žino apie trumų augimvietes, geriausią rinkimo laiką, kuris priklauso nuo oro bei mėnulio fazių. Savo darbui jie specialiai treniruoja šunis. Suradus trumą, jis atsargiai iškasamas specialiu įrankiu, stengiantis išsaugoti natūralią ekosistemą ir nesunaikinti grybienos. Trumų rinkėjų bendruomenėse paplitusi tautosaka, vyksta vietinės šventės ir renginiai, susiję su trumų derliumi[2].

Nuorodos redaguoti

 
  1. Talou, T.; G aset, A.; Delmas, M.; Kulifaj, M.; Montant, C. (1990). "Dimethyl sulphide: the secret for black truffle hunting by animals?". Mycological Research. 94 (2): 277–278. doi:10.1016/s0953-7562(09)80630-8. ISSN 0953-7562.
  2. Truffle hunting and extraction in Italy, traditional knowledge and practice