Triušinis bandikutas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Macrotis lagotis |
|---|
 Triušinis bandikutas (Macrotis lagotis) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Macrotis lagotis Reid, 1837 |
Triušinis bandikutas (Macrotis lagotis) – bandikutų (Peramelemorphia) eilės sterblinis žinduolis, gyvenantis Centrinės ir Vakarų Australijos dykumų bei pusdykumių rajonuose. Gyvūnai sveria apie 0,8 – 2,5 kilogramo. Patino kūno ilgis 30 – 55 centimetrai, patelės – 29 – 39 centimetrai. Seniau šie sterbliniai buvo paplitę pietinėje Australijos dalyje, bet dabar yra reti. Šiandien triušiniai bandikutai, kaip ir daugelis kitų Australijos sterblinių yra saugomi. Keturi iš šešių porūšių išnyko.
Gyvenimo būdas redaguoti
Triušiniai bandikutai (dar vadinami bilbiais) gyvena sausringose Australijos vietovėse, kurių peizažą sudaro reti miškai, savanos ir stepės su puriu dirvožemiu. Triušiniai bandikutai rausia žemėje gilius urvus, kuriuose praleidžia šviesųjį paros metą. Tokio urvo gylis – kartais iki 1,5 metro. Iš bandikuto urvo aukštyn veda tik viena landa, prie kurios yra nedidelė krūva žemių. Triušiniai bandikutai gyvena po vieną. Triušinio bandikuto užpakalinės kojos ilgesnės už priekines, tačiau jis juda ne šuoliuodamas, bet lėtai risnodamas ant visų keturių galūnių: priekines kojas statydamas kartu, o užpakalines – paeiliui.
Maistas redaguoti
Triušiniai bandikutai medžioja ir ant žemės, ir po ja. Pagrindinis jų maistas – įvairūs vabzdžiai. Be jų, bandikutai ryja smulkius stuburinius, pavyzdžiui, peles, paukščius ir driežus. Stipriomis priekinėmis kojomis, užsibaigiančiomis ilgais lenktais nagais, gyvūnas išsikapsto iš po žemės vabzdžių lervų. Ilgas smailėjantis bandikuto snukis lengvai įlenda į visas angas ir plyšius tarp akmenų. Triušinis bandikutas gyvena sausringose žemyno vietose, kur nuolat trūksta vandens, todėl skysčių poreikį paprastai patenkina ėsdamas sodrius vaisius.
Dauginimasis redaguoti
Dauguma triušinių bandikutų dauginasi ištisus metus, tačiau jų jaunikliai dienos šviesą išvysta dažniausiai pavasarį. Bendrauja tik poravimosi metu. Per 15 parų trunkantį nėštumą patelė iššnešioja vieną ar du jauniklius. Jaunikliai gimsta 1 centimetro ilgio, silpnai išsivystę. Vos gimę jie įsiropščia į motinos sterblę. Čia, žįsdami motinos pieną, jie vystosi keletą savaičių. Paūgėję jie išlenda iš sterblės, tačiau pajutę pavojų tučtuojau sušoka atgal.