Istoriniuose šaltiniuose kaimas minimas 1584 m. balandžio 10 d. ir priklausė Vilniaus vyskupijos Breslaujos pavieto Salako raktui. Tais metais Trinkuškiuose gyveno penkios valstiečių šeimos, turėjusios po valaką žemės. Trinkuškiečiai buvo vadinami „karališkaisiais“ arba „vyskupiniais“ valstiečiais. 1731 m. inventoriuje jau minimos kaimo kapinaitės, esančios vakarinėje kaimo pusėje, važiuojant link Vajasiškio. Išliko keletas senų akmeninių paminklų, kurių vienas datuotas 1892 m., kitas 1889 m. Juodvalkių giminei.
1923–1925 m. kaimas skirstėsi viensėdžiais, tuomet buvo 40 sodybų ir 195 gyventojai. 1923–1932 m. kaime, ūkininko Klemenso Miškinio troboje buvo pradinė mokykla. Nepriklausomybės kovose dalyvavo Jurgis Juodvalkis (1895–1946 m.) ir grįžo apdovanotas Vyties kryžiaus ordinu. TSRS metais represuoti 27 gyventojai.
Angelė Daubaraitė-Daubarienė (1927–), visuomenininkė, užrašė gimtojo kaimo gyventojų prisiminimus, sudėjo juos į knygą "Prie Lygajo ežero –Trinkuškiai (2001 m.),
Jonas Dūdėnas „Vynas“ (1914–1952) „Laisvės“ partizanų kuopos vadas, NKVD suimtas ir 1952 m. sušaudytas, 2000 m. suteiktas kapitono laipsnis (po mirties),
Jurgis Juodvalkis (1895–1946), Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyties kryžiaus ordininkas.
Vytautas Miškinis (1928–1962), partizanas „Viesulas“, Žalgirio kuopos žvalgybos skyriaus viršininkas, 1999 m. suteiktas vyr. leitenanto laipsnis (po mirties).
Valdas Miškinis (1953–2010), inžinierius, statybinės firmos vadovas, rūpinosi gimtojo kaimo gyventojų įamžinimu, pastatė 12 m aukščio atminimo kryžių, finansavo knygos apie Trinkuškių kaimą leidybą.
Juozas Šileikis (1920–1997), satyrinių eilėraščių ir karikatūrų autorius.