Traukinys Sankt Peterburgas–Nica

Traukinys Sankt Peterburgas-Nica – legendinis prabangus sezoninis traukinys, XIX a. pab.–XX a. pr. per Vilniaus geležinkelio stotį kursavęs tarp Rusijos imperijos sostinės ir Prancūzijos kurorto Nica.

Istorija

Nicos geležinkelio stotis 1865 metais

Vienos Šiaurinė stotis XX a. pr.

Vienos Pietinės stoties interjeras 1900 metais

CIWL vagono-restorano interjeras 1900 m.

Turtingi Rusijos imperijos sostinės gyventojai XIX a. antroje pusėje mielai palikdavo gimtąjį miestą ir šaltais bei drėgnais rudens–žiemos mėnesiais Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkeliu keliaudavo į švelniu klimatu garsėjančią Viduržemio jūros pakrantę Prancūzijoje, kur vidutinė oro temperatūra ir žiemos mėnesiais visada būna aukštesnė nei + 7 °C. Nors Budapešte ir Vienoje buvo galima persėsti į tuo metu labai populiarų traukinį Rytų Ekspresas ir keliauti į Konstantinopolį, bet šia galimybe pasinaudodavo tik retas Rusijos imperijos keleivis – kone visi norėjo pasiekti Nicą. Netrukus šiame mieste įsikūrė rusų išeivių kolonija, buvo pastatyti Šv. Mikalojaus ir Šv. Aleksandro cerkvė bei Šv. Mikalojaus soboras, ant Kokado kalvos įrengtos stačiatikių kapinės. Ilsėtis į Pietų Prancūziją traukiniu vykdavo rusų rašytojai Aleksandras Gercenas, Antonas Čechovas, Piotras Viazemskis, čia paskutines dienas praleido sosto įpėdinis Nikolajus Aleksandrovičius (caro Aleksandro III sūnus).

Tiesioginio traukinio tarp Sankt Peterburgo ir Nicos ilgą laiką nebuvo. Taip 1864 m. išvykę iš Sankt Peterburgo ir 1520 mm vėžės bėgiais pasiekę geležinkelio stotį Vilniuje, o vėliau Varšuvos Vilniaus geležinkelio stotį, keleiviai turėjo tramvajumi arba pasamdęs vežiką Kerbedžio tiltu pervažiuoti į kitą – Vienos geležinkelio stotį. Iš pastarosios traukiniai pietų Europos link jau važiavo europine 1435 mm vėže. Atvykus į Vienos Šiaurinę geležinkelio stotį, reikėjo pervažiuoti į Pietinę geležinkelio stotį ir iš ten jau buvo galima tęsti kelionę į Nicą bei už trisdešimt kilometrų išsidėsčiusį kitą garsų kurortą – Kanus.

Padėtis iš esmės pasikeitė 1896 m., kai pradėjo kursuoti itin prabangus traukinys Viena–Nica–Kanai–Express (specialiai jam vagonus pagamino pasaulinio garso belgų gamykla Compagnie Internationale des Wagons-Lits (CIWL)). Kai keli miegamieji vagonai su rusų poilsiautojais atriedėdavo į Varšuvą, tai šiame mieste keliautojams dar reikėjo perlipti iš vieno sąstato į kitą, o Vienoje jau ne: nuo 1898 m. iš Šiaurinės geležinkelio stoties į Pietinę stotį traukinį pertempdavo garvežys. Visos kelionės metu važiuojantys galėjo maitintis vagone–restorane, mėgautis komfortu keleivių salonuose.Tokią kelionę į Prancūzijos Žydrąją pakrantę galėjo sau leisti tik labai turtingi Rusijos caro pavaldiniai, ne veltui prabangusis traukinys neoficialiai buvo vadinamas Didžiųjų Kunigaikščių vardu (pranc. Train de Grands-Ducs).

Sankt Peterburgo–Vienos–Nicos–Kanų–Ekspreso tvarkaraštis kasmet kiek pakisdavo: taip 1906 m. buvo paskelbta, kad į pirmą tų metų reisą iš Sankt Peterburgo jis pajudės anksčiau nei įprasta: t. y. lapkričio 15 d., o atgal iš Kanų į Rusiją paskutinį kartą tą sezoną išvažiuos 1907 m. balandžio 27 d. Reisas į Kanus užtrukdavo 70,5 val., o atgal į Sankt Peterburgą – 70,25 val. Maršrutą aptarnavo kelios geležinkelių valdybos: Sankt Peterburgo-Varšuvos (Rusija), Varšuvos-Vienos (Rusija), Kaiser Ferdinands-Nordbahn (Austrija), K.k. österreichische Staatsbahnen (Austrija), Rete Adriatica (Italija), Rete Mediterraneo (Italija) ir Paris-Lyon-Mediterrannée (Prancūzija).

Pirmasis pasaulinis karas nutraukė šio traukinio eismą. Tarpukariu jis buvo vėl atgaivintas kaip Viena–Nica–Kanai–Ekspress, bet savo ankstesnės šlovės jau nepasiekė. Senojo legendinio traukinio vardas visgi giliai įstrigo visuomenės sąmonėje ir 2010 m. Rusijos geležinkeliai nusprendė vėl paleisti komfortu dvelkiantį traukinį į Nicą kiek pakeistu maršrutu iš Maskvos.