Trakai (tauta)

Trakai − senovės indoeuropiečių gentys, kalbėjusios trakų kalba ir gyvenusios XII a. pr. m. e. − VII a. Balkanų pusiasalio šiaurės rytuose ir Mažosios Azijos šiaurės vakaruose (istorinėje Trakijoje, Dakijoje ir Bitinijoje).

Kitos reikšmės – Trakai (reikšmės).

Gentys

Trakų gentys

Trakų gentys minimos daugybėje senųjų graikų šaltinių, jas aprašo Herodotas. Kadangi graikai daugiausia susidurdavo su pajūrio gentimis, apie jas žinoma daugiausia.

• Pietinio pajūrio gentys – gyveno šiaurinėse Egėjo ir Marmuro jūrų pakrantėse. Svarbiausios gentys čia buvo (iš vakarų į rytus): migdonai, edonai, pierai, bistonai, sapajai, kikonai, paitai, dolonkai, apsintai, melanditai ir kt.
• Rytinio pajūrio gentys – gyveno vakarinėse Juodosios jūros pakrantėse. Svarbiausios gentys čia buvo nipsajai, tranipsai, skirmiadai, astai, melanofagai ir kt.
• Upių baseinų gentys – gyveno dviejose svarbiose Trakijos upių baseinų žemumose. Maricos baseine svarbiausia gentis buvo odrisai. Strimono baseine svarbiausios gentys buvo edonai ir sintijai (šiauriau).
• Kalnų gentys – gyveno Rodopo ir Pirino kalnynuose, atskirtuose Nesto tarpeklio. Tarp Pirino genčių buvo odomantai (pajonai), mėdai, denteretai ir įvairios pajonų gentys. Tarp Rodopo genčių buvo dijai, digeriai, besai, korpiliai, brenai, tilatajai, trausai ir kt.
• Šiaurės gentys – gyveno Balkanų kalnuose ir šiauriau nuo jų. Tarp jų buvo tribalai, mezai, trerai ir kt. Dar šiauriau, už Dunojaus, gyveno getų gentys.

Istorija

Trakų karys

Trakai apie XIII a. pr. m. e. ilyrų buvo nustumti nuo Adrijos į rytus. Jie vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste; buvo išplėtoti rūdos kasimo, metalų apdirbimo, keramikos dirbinių verslai.

I tūkstantmečio pr. m. e. pirmoje pusėje pradėjo kurtis klasinė visuomenė (V a. pr. m. e. odrisų gentys buvo sukūrusios valstybės junginį).

IV a. viduryje − II a. viduryje prieš mūsų erą (su pertraukomis) didumą trakų žemių valdė Makedonija, III a. pr. m. e. Egėjo jūros Trakijos pakrantę buvo užkariavę Ptolemėjai. II a. pr. m. e. − I a. pabaigoje trakų žemes užkariavo romėnai.

Per didįjį tautų kraustymąsi trakai susimaišė su kitomis gentimis ir tapo bulgarų, rumunų ir kitų tautų kūrimosi vienu komponentu. Yra teorijų, kad iš trakų (ir frygų) kilę lietuviai ir latviai) .

Architektūra ir dailė

Trakų gyventoje teritorijoje išliko II tūkstantmečio pabaigos − I tūkstantmečio pradžios prieš mūsų erą dolmenų, keramikos (yra Vilanovos kultūros tipo indų), dažnai puoštos kaneliūrų pavidalo dekoru, auksinių indų, puoštų spiraliniu ornamentu (Velčitreno lobis, netoli Pleveno).

Įtvirtintoms ir atviroms Besarabio kultūros (Rumunija, I tūkstantmečio pr. m. e. pirma pusė) gyvenvietėms būdinga mediniai namai, aptepti moliu, juodoji keramika, puošta kaneliūromis ir geometriniais raštais su baltomis inkrustacijomis.

VI − III a. pr. m. e. trakų menui darė įtaką iš skitų perimtas žvėrių stilius, nuo V a. pr. m. e. − graikų menas.

IV − III a. pr. m. e. pastatytas įtvirtintas taisyklingo plano miestas Seutopolis. taip pat pastatyta tapyba puoštų mauzoliejų su dromais (Kazanleko kapas), sukurta taikomosios dailės dirbinių (Panagiurištės lobis, Bulgarija). Transilvanijoje pastatyta dakų tvirtovių sistema.

Po romėnų užkariavimo sukurta metalinių laidojimo šalmų su kaukėmis, stelų su vadinamojo trakų raitelio reljefais, antkapinių portretų, statulų, metalinių ir stiklinių indų.

Nuo I a. pradžios trakų meną pamažu asimiliavo romėnų kultūra.

Nuorodos

• Trakai (anglų k.)