Trakų Vokė
| Trakų Vokė | ||
|---|---|---|
| Vietovė prijungta prie miesto 1996 m. | ||
  Trakų Vokė |
||
| Koordinatės | 54°37′52″š. pl. 25°06′29″r. ilg. / 54.631°š. pl. 25.108°r. ilg.Koordinatės: 54°37′52″š. pl. 25°06′29″r. ilg. / 54.631°š. pl. 25.108°r. ilg. | |
| Apskritis |  Vilniaus apskritis
| |
| Savivaldybė |  Vilniaus miesto savivaldybė
| |
| Seniūnija | Panerių seniūnija | |
 Vikiteka |
Trakų Vokė | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Вака, lenk. Waka | |
Trakų Vokė – Vilniaus miesto dalis, esanti pietvakariniame miesto pakraštyje, tarp Vilniaus–Kauno geležinkelio (Vokės geležinkelio stotis) ir plentų A4 Vilnius–Varėna–Gardinas bei A16 Vilnius–Prienai–Marijampolė .[2] Panerių seniūnijos centras. Yra dvaro sodyba su E. Andrė projektuotu parku, Švč. Mergelės Marijos koplyčia, Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filialas (nuo 1956 m.), Trakų Vokės gimnazija, paštas (LT-02021), bendruomenė.
EtimologijaKeisti
Vietovė pavadinta pagal pro ją tekančią Vokės upę. Apylinkėse anksčiau buvo 6 Vokės gyvenvietės – Baltoji Vokė, Juodoji Vokė, Kauno Vokė, Mūrinė Vokė, Metropolinė Vokė ir Trakų Vokė, taip pavadinta dėl to, kad įsikūrusi prie kelio į Trakus. Pasakojama, jog kadaise prie Vokės upės gyvenusios 6 laumės seserys, kurias žmonės pavadinę Vokėmis. Jos buvusios klastingos, savo žavesiu pakerėdavusios vyrus ir juos paklaidindavusios miškų tankumynuose. Kur tos seserys gyvenusios, ten ir atsiradusios 6 Vokės gyvenvietės.
Laumė, vardu Trakų Vokė, gyvenusi Trakų ežero salelėse, pasivertė meška ir nubėgo į Vilnių žmonių gąsdinti. Miesto sargai žinojo, kad laumę galima nušauti tik sidabrine kulka, ir nušovė toje vietoje, kur dabar yra Trakų Vokė.[3]
GeografijaKeisti
Dabartinę Trakų Vokę sudaro centrinė gyvenvietė su daugiabučiais namais, Juozapo Tiškevičiaus, Andrė, Trampolio ir kitos gatvės; Vokės kaimas palei Lentvario geležinkelį; Naujoji Vokė – pietiniame gyvenvietės pakraštyje Lentvario link ir Vokės Naujasodis – į rytus nuo Trakų plento. Rytuose prateka Vokė, per ją pastatytas vienas aukščiausių Lietuvoje Vokės geležinkelio tiltas. Trakų Vokę aptarnauja 51 nr. autobusas (veža į Žemuosius Panerius), taip pat stoja priemiestiniai autobusai į Trakus.
IstorijaKeisti
.jpg)
_(2).jpg)
Pirmą kartą Vokės vardas minimas 1375 m., kai Prūsijos maršalas Godfridas fon Lindenas devynias dienas siautė aplink Trakus. Tuomet prie Vokės įvyko didelis mūšis tarp Lietuvos kunigaikščių Kęstučio ir Algirdo pulkų bei kryžiuočių ordino.
XIV a. pab. Vytautas prie Vokės upės įkurdino totorius, o 1415 m. Vokės kaimą užrašė Senųjų Trakų benediktinų vienuolynui.
1832 m. kaimas atiteko valstybiniam iždui ir vėliau Vokės palivarkas atsidūrė Trakų maršalkos Liudviko Dambrovskio rankose, o šimtmečio pabaigoje jau priklausė Tiškevičiams. 1875 m. Jonas Tiškevičius, Vilniaus gubernijos dvarininkų maršalka, pradėjo Vokėje statyti neorenesanso rūmus pagal architekto Leandro Markonio projektą. 1900 m. suformuotas parkas (26,6 ha), kurį pertvarkė prancūzų architektas ir botanikas Eduardas Andrė.
Tarybiniais metais Trakų Vokė buvo Trakų Vokės apylinkės centras, Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filialo ir jo eksperimentinio ūkio centrinė gyvenvietė.[4]
DvarasKeisti
Trakų Vokės dvaro sodybos ansamblis – istorizmo architektūros paminklas, turintis neoklasicizmo, neogotikos, eklektikos elementų. Trakų Vokės dvaro rūmai statyti 1876–80 m. Vilniaus gubernijos bajorų maršalkos Jono Tiškevičiaus. Statybą vykdė italų architektas L. Markonis. Rūmai restauruoti 1971–1978 metais. Rūmuose išlikę arba pagal likusius pavyzdžius rekonstruoti vertingi interjerai. Dvarą supa upės vingis ir gražus parkas, suprojektuotas garsaus prancūzų architekto Eduardo Fransua Andre. Šiuo metu dvaro rūmus valdo Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga. Vedamos ekskursijos, nuomojamos patalpos renginiams.
GyventojaiKeisti
 | |||||||||
| 1905 m.[5] | 1931 m.[6] | 1959 m.sur.[7] | 1970 m.sur.[8] | 1979 m.sur.[9] | 1982 m.[10] | 1987 m.[11] | 1989 m.sur.[12] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 203 | 173 | 400 | 959 | 1 044 | 1 142 | 1 268 | 1 412 | ||
| 2001 m.sur. | - | - | - | - | - | - | - | ||
| 4 000 | - | - | - | - | - | - | - | ||
| |||||||||
ŠaltiniaiKeisti
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Baltic Maps. „Žemėlapis koordinatėmis 54.63 ir 25.11“ (Map). „Jāņa sēta“ Ltd.
- ↑ Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 144
- ↑ Trakų Vokė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
- ↑ Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
- ↑ Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom 1. – Warszawa, 1938.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Trakų Vokė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 568 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Trakų Vokė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 375 psl.
- ↑ Trakų Vokė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 336
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
NuorodosKeisti
- Vokė. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 222 psl.
- Trakų Vokės svetainė
- Trakų Vokės bendruomenės dienoraštis Archyvuota kopija 2017-09-25 iš Wayback Machine projekto.