Torunės taika (1411)

(Nukreipta iš puslapio Torūnės taika)
Torunės sutartis
Priklauso: Lenkijos-Lietuvos–Vokiečių ordino karas

Torunės taikos sutarties teksto originalas
Data: 1411 m. vasario 1 d.
Vieta: Torunė, Vokiečių ordino valstybė
Rezultatas: Vokiečių ordino finansinis ir ekonominis nuosmukis
Susitariančios pusės
Lenkijos karalystė Lenkijos karalystė
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Vokiečių ordinas Vokiečių ordinas
Pasirašantieji
Lenkijos karalystė Jogaila
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Vytautas
Vokiečių ordinas Heinrichas fon Plauenas
Įsipareigojimai
Lenkija paleido visus belaisvius už išpirką Atsisakė pretenzijų į Žemaitiją iki Jogailos ir Vytauto mirties

Torunės taika (1411) arba Pirmoji Torunės taikataikos sutartis pasirašyta 1411 m. vasario 1 d. tarp Lenkijos-Lietuvos ir Vokiečių ordino. Sutartimi užbaigtas Lenkijos-Lietuvos–Vokiečių ordino karas (1409–1411 m.) (taip pat žr. Žalgirio mūšis).

Vokiečių ordinas atsisakė savo pretenzijų į Žemaitiją iki Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties (faktiškai visiems laikams).[1] Lenkija atgavo Dobrynės žemę, o Lenkijos sąjungininkė Mazovija – Vkros žemę.

Be to, po Žalgirio mūšio Lenkijos karalius tebeturėjo apie 14 000 ordino kilmingųjų ir jų samdinių belaisvių,[2] už kuriuos reikalauta išpirkos – maždaug 19-38 kg sidabro už kiekvieną riterį.[3] Riteriai turėjo atiduoti ginklus lenkams ir pažadėti, kad niekada nebepakels ginklo prieš Lenkijos karūną. Taikos sutartyje nustatyta, kad Lenkijos karalius paleis visus belaisvius už maždaug 20 tonų sidabro.[4]

Pinigai turėjo būti išmokėti dalimis per keturis kartus, jei ordinas nesugebėtų išmokėti pinigų laiku, buvo numatyta bauda – 720 000 Prahos grašių.[5] Pirmas dvi dalis Vokiečių ordinas sumokėjo išleisdamas visas savo sidabro atsargas ir paėmęs paskolų iš užsienio.

Šios išmokos visiškai ištuštino ordino iždą ir tam, kad galėtų sumokėti likusias dalis, magistras Heinrichas fon Plauenas įvedė naujus mokesčius, be to, visas auksas ir sidabras iš bažnyčių ir pilių buvo konfiskuotas ir išvežtas į Marienburgą naujų monetų kalimui. Papildomai magistras skolinosi pinigų iš Prancūzijos ir Anglijos karalių, Paryžiaus pirklių, Londono mero, Rygos, Gento, Hamburgo, Brėmeno, Amsterdamo, Antverpeno ir Leideno miestų. Nors taikos sąlygos ordinui nebuvo sunkios ir lenkai bei lietuviai pareikalavo tik nedidelės ordino valdomų žemių dalies, ordino iždas buvo visiškai sužlugdytas ir nebeatsigavo.[6][7]

Išnašos redaguoti

  1. Turnbull 2003, p. 78
  2. Turnbull 2003, p. 68
  3. Pelech 1987, pp. 105–107
  4. Urban 2003, p. 175
  5. Christiansen 1997, p. 228
  6. Stone 2001, p. 17
  7. Christiansen 1997, p. 230

Šaltiniai redaguoti