Tolerancija

Tolerancija (lot. tolerantia „pakėlimas, kantrybė, ištvermė“), pakanta – socioliginis, psichologinis terminas, reiškiantis pakantumą kitokiai nuomoniai, pažiūroms, tikėjimui, įsitikinimams.[1]

Tolerancija nėra tolygi abejingumui. Ji taip pat nereiškia, kad kitokia pasaulėžiūra ar gyvenimo būdas turi būti perimtas, tolerancija reiškia tik teisės kitiems gyventi pagal savo pasaulėžiūrą suteikimą.[2]

XX a. tolerancijos samprata daugiau imta sieti su skirtingomis etninėmis grupėmis ir rasėmis, įvairiomis mažumomis, pavyzdžiui, tautinėmis, seksualinėmis mažumos (LGBT), subkultūromis (gotais, pankais ir kt.), politinėmis, religinėmis (tam tikrais ritualais) ir kitomis pažiūromis ar ideologijomis.[1]

Tolerancija reiškia kitų kultūrų, saviraiškos priemonių ir žmogiškojo individualumo reiškimosi gerbimą, priėmimą ir teisingą supratimą. Tolerancijos pasireiškimu nėra pakantumas socialiniam neteisingumui, savo įsitikimų atsisakymas ar nuolaidžiavimas svetimiems įsitikinimams, taip pat savo įsitikinimų primetimas kitiems žmonėms.[3]

IstorijaKeisti

1579 m. sausio 24 d. Utrechto unijoje pirmą kartą Europos istorijoje buvo įteisinta pozicija, kad negalima persekioti žmonių už jų tikėjimą. Šią datą galima vadinti tolerancijos įteisinimo pradžia. Nyderlandai – pirmoji šalis Europoje, kurioje buvo įteisinta kitamanystė: nustoti deginti eretikai ir raganos, liautasi persekioti kitamanius ir žydus.[1]

1689 m. anglų filosofas Džonas Lokas paskelbė „Laišką apie toleranciją“. 1763 m. pasirodė Voltero „Traktatas apie toleranciją“.[1]

1995 m. UNESCO paskelbė lapkričio 16-ąją tarptautine tolerancijos diena.[1]

IšnašosKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Tolerancija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-12-01.
  2. Viktor Emil Frankl. Wörterbuch der Logotherapie und Existenzanalyse, S. 471–472.
  3. Рамазан Г. А. Этнополитология: учебное пособие для студентов высших учебных заведений, с. 182