Atverti pagrindinį meniu

Tibetologija – orientalistikos spektrui priklausanti mokslinė disciplina, nagrinėjanti Tibeto kultūrą. Tibetologija apima tibetiečių kalbos, Tibeto budizmo ir Bono religijos, Tibeto istorijos, meno, literatūros studijas.

Pirmasis europietis, susipažinęs su Tibeto kultūra buvo XVII a. jėzuitų misionierius Antonijus de Andradė, įkūręs misiją Gugės karalystėje. Kitas jėzuitas, italas Ipolitas Dezideris, pateko į Lasą ir ten praleido 5 metus, mokydamasis tibetiečių kalbos ir kultūros. Pirmuoju akademiniu tibetologu laikomas vengras Šandoras Kėrešas, keliavęs po Ladaką ir Zanskarą, išmokęs tibetiečių kalbą, perskaitęs daug Tibeto literatūros, išleidęs tibetiečių-anglų žodyną ir gramatiką. Kiti XIX a. tibetologai buvo prancūzas Filipas Eduaras Fuko, olandas Izakas Jakobas Šmitas. XX a. Tibetą ėmė tyrinėti ir britai Čarlis Alfredas Belas, Frydrikas Viljamas Tomas, Deividas Snelgrovas, Maiklas Eiris, italai Džiuzepė Tučis, Lučianas Petechas, vokietis Dyteris Šuchas ir kt.

Tibetologija dėstoma Europos orientalistikos centruose, 1986 m. Kinijoje atidarytas Kinijos Tibeto tyrimų centras. Britanijoje esanti Tarptautinė Tibeto studijų asociacija leidžia leidinį Journal of the International Association of Tibetan Studies.

Lietuvoje tibetiečių kalba, Tibeto istorija dėstoma Vilniaus universiteto Orientalistikos centre (dėstytojas – Vladimir Korobov).