Vakarinis kurtinys

Šis straipsnis apie tetervininių šeimos paukštį. Apie ežerą skaitykite straipsnyje Kurtinys (ežeras).

Vakarinis kurtinys, tradiciškai – kurtinys^[2] (Tetrao urogallus) – vištinių paukščių (Galliformes) būrio, fazaninių (Phasianidae) šeimos paukščių rūšis.

Tetrao urogallus
Apsauga: 2(V) – Pažeidžiama rūšis

Vakarinių kurtinių patinas

Vakarinio kurtinio balsas

Vakarinių kurtinių patelė

Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Mokslinė klasifikacija

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Paukščiai ( Aves)
Būrys:	Vištiniai paukščiai ( Galliformes)
Šeima:	Fazaniniai ( Phasianidae)
Pošeimis:	Phasianinae ( Phasianinae)
Triba:	Tetervininiai ( Tetraonini)
Gentis:	Kurtiniai ( Tetrao)
Rūšis:	Vakarinis kurtinys ( Tetrao urogallus)

Binomas

Tetrao urogallus
Linnaeus, 1758

Paplitimas

Vakarinių kurtinių apytikslis paplitimo arealas Europoje

Vakarinių kurtinių apytikslis paplitimo arealas Eurazijoje. Rytinė arealo dalis įskaitant Vidurio Sibirą yra mažasnapių kurtinių (Tetrao urogalloides) populiacijos dalis

Paplitimas redaguoti

Vakariniai kurtiniai paplitę Europoje nuo Pirėnų kalnų ir tęsiasi iki Vidurio Sibiro vakarinių pakraščių.

Išvaizda redaguoti

Vakarinių kurtinių patinai yra vieni iš stambiausių Lietuvos miškų paukščių – beveik kalakuto dydžio. Atstumas tarp išskleistų sparnų abiejų galų 87-125 cm^[3] – patino didesnis, patelės mažesnis. Uodega apvali, sparnai platūs, kojos apaugusios plunksnomis.

Patinas redaguoti

Patinų kūno ilgis apie 87 cm, svoris 3,900-4,300 kg, maksimaliai iki 6,500 kg.^[3] Galva, kaklas, kūno šonai ir apatinė dalis bei antuodegis juodi. Sparnai, uodega ir nugara rudi. Krūtinė žvilga žalsvu ar melsvu atspalviu. Sparnuose yra dėmių. Smakro plunksnos ilgesnės už kitas galvos plunksnas, todėl, kai paukštis jas pašiaušia, atrodo lyg esąs su barzda. Virš akių – nedidelės odinės raudonos spalvos dėmės (vad. papuošalais).

Patelė redaguoti

Patelės daug smulkesnės už patiną – jų kūno ilgis apie 60 cm, svoris 1,700-2,000 kg^[3] – 2,000 kg yra riba.^[4] Viršutinė kūno dalis tamsiai ruda su baltomis ir gelsvai rudomis dėmėmis. Apatinė – šviesiai pilka. Kaklas ir krūtinė rudi. Uodega juosvai ruda ir su balsvai pilkomis vairuojamųjų plunksnų viršūnėmis.

Jaunikliai iki pirmojo šėrimosi panašūs į pateles.

Judėjimas redaguoti

Greitai ir lengvai bėgioja žeme. Kyla labai triukšmingai, tankiai mosuodami sparnais. Skrenda tiesia linija. Tupia medžiuose ir ant žemės.

Gyvensena redaguoti

Poligamas. Kovo-balandžio mėnesiais ruošia tuoktuves. Tuoktuvėms patinai pasirenka brandžių ar bręstančių pušynų aikšteles, aukštapelkių saleles bei pakraščius. Žiemos pabaigoje sniege išraižyti rėžiai rodo kurtinių ruošimąsi tuoktuvėms. Tuoktuves kelia labai anksti ryte, dar neprašvitus, tupėdami medžiuose ar vaikščiodami žeme.

Po tuoktuvių patelės netoliese ant žemės krauna lizdus. Balandyje-gegužėje deda 6-8,^[5] kartais iki 10 balsvai rusvus, rudai arba rausvai dėmėtus, taškuotus kiaušinius. Peri 24–29 paras. Jaunikliai – viščiukiniai, minta vabzdžiais, uogomis, lapeliais, pumpurais, žiedais. Nuo išsiritimo, per 24–29 dienas jaunikliai išmoksta skraidyti.^[5]

Suaugę vakariniai kurtiniai lesa uogas (mėlynes, girtuokles, avietes, katuoges, gervuoges), pumpurus, lapus, vabzdžius, kirmėles, moliuskus. Rudenį išskrenda į pamiškes. Ten renka sėklas, akmenėlius (virškinimui), kadagio uogas, drebulių lapus. Patinai žiemą lesa pušų spyglius, patelės – beržų, alksnių žirginėlius ir pumpurus.

Lietuvoje redaguoti

Vakarinių kurtinių populiacija XX a. gerokai sumažėjo, negausi rūšis, gyvena daugiau Pietryčių ir Rytų Lietuvos miškuose. Globojamas. Gyvenamosiose ir tuoktuvių teritorijose ribojama ūkinė veikla. Įrašytas į Lietuvos Raudonąją Knygą.

Kurtinių biotopas Lietuvoje redaguoti

Gyvena mišriuose eglės-pušies medynuose, aukštapelkių ir pereinamojo tipo pelkių aplinkoje. Mėgsta miško aikšteles, pieveles, kirtavietes, gaisravietes.

Ištisus metus Lietuvoje sėsliai gyvena pamėgtuose miškuose, migruoja tik ieškodamas maisto, ramybės ir saugumo.