Kentaurai
Graikų mitologijoje kentaurai (sen. gr. Κένταυροι) – pusiau žmonių, pusiau arklių rasė, turinti žirgo kūną ir žmogaus galvą bei liemenį.
Kentaurai apibūdinami kaip laukiniai, nesvetingi padarai, savo gyvuliškų aistrų vergai. Iš šios taisyklės tebuvo dvi išimtys – Folas ir Chironas, kurie buvo išmintingi ir malonūs kentaurai.
Kentaurai gyveno Tesalijos kalnuose ir buvo Iksiono ir Nefelės, lietaus debesies, palikuonys. Pagal kitą versiją, kentaurai buvę Kentauro (Iksiono ir Nefelės sūnaus) ir Magnezijos žirgų palikuonys, arba kilę iš Apolono ir Hebės. Taip pat buvo legenda, kad Iksionas ruošėsi pasimylėti su Hera, bet Dzeusas užkirto tam kelią, sukurdamas Heros pavidalo debesį.
Kadangi Iksionas paprastai laikomas kentaurų protėviu, poetai dažnai juos vadino iksionidais.
Kentaurai geriausiai žinomi iš jų mūšio su lapitais, kuris kilo kentaurams bandant pagrobti Hipodamiją jos vedybų su lapitų karaliumi Piritu, kuris pats buvo Iksiono sūnus, dieną. Kova tarp šių pusbrolių rasių yra lyg konflikto tarp žemų instinktų ir civilizuoto žmonijos elgesio metafora. Tesėjas, kuris dalyvavo šiuose įvykiuose, stojo į Pirito pusę. Kentaurai buvo išstumti (Plutarchas, „Tesėjas“, 30; Ovidijus, Metamorfozės, xii. 210). Lapitų ir kentaurų mūšis buvo atvaizduotas Partenono bareljefuose. Lapitų ir kentaurų mūšis dažnai vaizduotas senovės graikų mene.
Panašiai kaip titanomachija, kurioje Olimpo dievai nugalėjo titanus, kova su kentaurais reiškia kovą tarp barbarybės ir civilizacijos. Trečiasis kentauras, pasižymėjęs individualiais bruožais, buvo Nesas, bandęs pagrobti Heraklio sužadėtinę Dejanirą.
Ankstyvuosiuose Atikos vazų piešiniuose kentaurai vaizduojami kaip žmonės su užpakalinėmis žirgo kojomis, prisijungusiomis prie nugaros, vėliau jie vaizduoti kaip žmonės tik iki juosmens. Daugelyje legendų kentaurai vaizduojami kaip neblogi ateities spėjikai ir astrologai.
Kipro kentaurai redaguoti
Graikų mitologijoje minima atskira Kipro kentaurų gentis, kurie turėjo buliaus ragus.
Kilmės teorijos redaguoti
Viena iš kentaurų kilmės teorijų teigia, kad jie atsirado kaip pirmoji jojimo nežinančios kultūros, pvz., Mino kultūros Egėjo jūros baseine, reakcija į klajoklius, kurie jodinėjo žirgais. Pasak šios teorijos, raiteliai turėjo atrodyti pusiau žmonėmis-pusiau arkliais. Arkliai buvo prijaukinti ir jodinėti pradėta pirmiausia Centrinės Azijos stepėse, greičiausiai dabartinio Kazachstano teritorijoje.
Iš įvairių klasikinės Graikijos autorių, kurie minėjo kentaurus, Pindaras buvo pirmasis, kuris juos aprašė kaip neabejotinai dvigubos prigimties monstrus. Ankstyvesni autoriai (Homeras ir kt.) vartoja tik tokius apibūdinimus, pagal kuriuos kentaurai galėjo būti paprasti raiti žmonės.
„Lietuviški“ kentaurai redaguoti
Lenkijos ir Lietuvos heraldikoje aptinkamas kentaurų variantas hipocentaurai, kurie kiek skiriasi savo sandara.
