Teriakas
Teriakas – mišinys iš daug (pvz., 40 ar 70) ingredientų, viduramžiais naudotas kaip universalus vaistas ir priešnuodis, ypatingai naudotas įgėlimams gydyti, skausmams palengvinti.
Pavadinimas teriakas kilęs iš gr. theriaca 'susijęs su žvėrimis'.
Teriakai buvo skirstomi į didžiuosius teriakus ir mažuosius teriakus. Vienas žinomiausių teriakų buvo Andromacho teriakas (lot. theriaca Andromachi), sudarytas iš 70 ingredientų, kurį sukūrė Nerono gydytojas kretietis Andromachas. Tacitas rašė, kad Nerono motina Agripina, bijodama būti nunuodyta sūnaus įsakymu, po kiekvieno valgio vartojo teriaką.
Einant laikui teriakų sudėtis keitėsi, vieni darėsi paprastesni, kiti – sudėtingesni. XVII a. labai vertino Mitridato teriaką, sudarytą iš 50 ingredientų, kurį laikė panacėja nuo bet kokių apsinuodijimų bei ligų. XVIII a. darydavo pleistrus, persunktus šiuo teriaku, kuriuos užklijuodavo ant skaudamo pilvo.
Kitas garsus teriakas buvo Orvieto teriakas, kitaip dar Venecijos teriakas ar orvietanas. Jį XVII a. buvo sukūręs šarlatanas Jeronimas Ferantis iš Orvieto miesto (Italija), kuris apsigyvenęs Paryžiuje prekiavo šio teriako piliulėmis.
Pagal 1535 m. vokišką farmakopėją teriaką sudarė 12 medžiagų – šventagaršvės šaknis, valerijonas, pelynas, cinamonas, kardamonas, opijus, mira, geležies sulfidas, medus ir kt. XVI–XVII a. prancūziškoje farmakopėjoje teriakas turi 71 ingredientą.