Tepliava arba Gvardeiskas (vok. Tapiau, 19451946 m. rus. Тапиау, nuo 1946 m. rugsėjo 7 d. rus. Гвардейск) – miestas Rusijoje, Kaliningrado srities centrinėje dalyje, 40 km į rytus nuo Karaliaučiaus, istorinių Sembos ir Nadruvos paribyje. Gvardeisko rajono centras.

Tepliava
rus. Гвардейск
vok. Tapiau
      
Tepliavos turgaus aikštė
Tepliava
Tepliava
54°39′00″š. pl. 21°04′00″r. ilg. / 54.65°š. pl. 21.06666°r. ilg. / 54.65; 21.06666 (Tepliava)
Laiko juosta: (UTC+2)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Sritis Kaliningrado sritis Kaliningrado sritis
Rajonas Gvardeisko rajonas
Įkūrimo data 1260 m.
Gyventojų (2021) 13 353
Plotas 12 km²
Tankumas (2021) 1 113 žm./km²
Pašto kodas 238210
Tel. kodas (+7) 40159
Tinklalapis www.gvardeysk.ru
Vikiteka Tepliava

Istorija

redaguoti
 
Tepliava

Miesto pavadinimas Tapjavō prūsiškos kilmės.[1] Įkurtas 1260 m. vietoje senovės prūsų Sugūbrio pilies, stovėjusios Deimenos ir Priegliaus upių santakoje. Kryžiuočiai, sudeginę prūsų pilį ir gyvenvietę, pradėjo statyti savo pilį, kuri 12801301 m. buvo komtūro rezidencija. 12831290 m. pastatyta nauja akmeninė pilis. 1395 m. ištiesinta Deimos upės vaga. 1383 m. spalio 21 d. pabėgęs iš Krėvos kalėjimo čia slapta Vyganto vardu krikštijosi DLK Vytautas. Jo krikšto tėvai buvo Tepliavos seniūno žmona ir Ragainės komtūras Vygantas fon Balterheimas. Nuo 1450 m. miestas vokiškai vadinamas Tapiau.

1457 m. kai lenkai ir čekai užėmė Teutonų ordino sostinę Marienburgą, ordino didžiojo magistro rezidencija buvo perkelta į Karaliaučių, o archyvas 1469 m. į Tapiau pilį, kur jis išbuvo iki 1722 m. 1502 m. pastatyta bažnyčia. 1568 m. kovo 20 d. Tepliavoje mirė Prūsijos valstybės įkūrėjas Albrechtas Brandenburgietis. 1722 m. balandžio 6 d. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I Tepliavai suteikė Kulmo miesto teisę ir herbą. 1879 m. įkurta senelių prieglauda, 1902 m. atidaryta silpnapročių ligoninė, 1904 mn. pradėtas leisti miesto laikraštis.

1758 m. miestą buvo užėmusi Rusijos imperijos kariuomenė, o 1807 m. prancūzai. Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus rusai apšaudė miestą iš sunkiosios artilerijos. Kilus gaisrams žuvo miesto archyvas. Antrajame pasauliniame kare miestas gerokai nukentėjo. 1945 m. sausio 25 d. miestą užėmė rusų kariuomenė. 1946 m. balandžio 7 d. įkurtas Tepliavos rajonas. 1946 m. rugsėjo 7 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku pakeistas miesto ir rajono centro pavadinimas. Tepliava pavadintas Gvardeisku, t. y. gvardiečių miestu, o rajonas – Gvardeisko rajonu.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
18181945 m. Vėluvos apskritis Karaliaučiaus apygarda
1945–1946 m. Rytų Prūsija TSRS
19472008 m. Gvardeisko rajonas Kaliningrado sritis
nuo 2008 m. Gvardeisko miesto gyvenvietė
Gvardeisko municipalinis rajonas
Kaliningrado sritis


Ekonomika

redaguoti

Mieste veikia makaronų fabrikas, mėsos kombinatas, žuvies apdirbimo cechas, duonos ir konditerijos įmonė, sūrinė, kojinių mezgykla. Pietiniu Priegliaus krantu praeina geležinkelis Karaliaučius-Įsrutis-Kaunas.

Gyventojai

redaguoti

1939 m. mieste buvo 9272 gyventojai. Didelė dalis vietinių gyventojų artėjant karo frontams pasitraukė į Vakarus. Bet jau 1946 m. rugsėjo mėn. iš Rusijos atvyko pirmieji sąstatai su persikėlėliais. 1947 m. spalio 11 d. TSRS Ministrų Taryba priėmė slaptą nutarimą Nr. 3547–1169 – C „Dėl vokiečių perkėlimo iš Karaliaučiaus srities į Vokietijos tarybinę okupacinę zoną“. Jau pavasarį likusieji vietiniai gyventojai buvo jėga susodinti į geležinkelio vagonus ir išvežti.

 
 
Demografinė raida tarp 1875 m. ir 2021 m.
1875 m. 1890 m. 1895 m. 1910 m.[2] 1933 m.[3] 1939 m.sur. 1959 m.sur. 1979 m.sur. 1989 m.sur.
2 679 3 763 4 061 5 986 7 683 9 326 7 600 10 800 11 904
2002 m.sur. 2005 m. 2008 m. 2011 m. 2021 m. - - - -
14 572 13 800 13 214 13 888 13 353 - - - -

Žymūs žmonės

redaguoti

Mieste gimė dailininkai Lovis Korintas (18581925 m.) ir Ernstas Molenhaueris.

Šaltiniai

redaguoti

  • Губин А.Б. Топонимика Калининграда. Реки и водоемы // Калининградские архивы. – Калининград, 2007. – Вып. 7. – С. 197–228.
  • Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
  • Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.

Nuorodos

redaguoti