Atverti pagrindinį meniu

Teliavelis – lietuvių dievas. Ipatijaus metraštyje jis minimas antruoju, o Malalos kronikos intarpe jis vardijamas ketvirtuotu, paskutiniuoju, vadinamas kalviu, nukalusiu Saulę ir įmetusiu ją į dangų. Ipatijaus sąraše jis tarsi priešprieša Nunadieviui, ir Malalos intarpe minimas sąrašo gale, tai vietos, kuriose būna chtoninės sferos atstovai[1]. Jo ryšis su Saule nepaverčia jo dangišku personažu, tačiau lietuvių folklore aiškiai numanoma, kad kalvystę pirmieji išrado velniai ir tik vėliau žmonės iš velnių išmoko šio amato[1].

Kazimiero Būgos manymu, Teliavelis – kalvis milžinas galiūnas, nukalęs Saulę ir įmetęs ją į dangų. Tai veiklus, turintis kultūrinio didvyrio požymių dievas, artimas Velniui (Velinui, Vėlinui). Dalies tyrinėtojų manymu, tai gali būti ta pati figūra (mitinis kalvis), tačiau yra ir prieštaraujančiųjų: teigiama, kad Teliavelis neatrodo turįs Velniui būdingų chtoninių bruožų.[2]

EtimologijaKeisti

Buvo įvairių vardo rekonstrukcijos versijų.

  • Vardo pradžia:
    • Pagal A. Briuknerį – kelio dievas, bandos dievas, nuo Telias – „veršis“.
    • Pagal N. Vėlių – žemės dievas, nuo tel – „žemė“.
    • Pagal V. Toporovą vardo pradžia – skolinys iš skandinavų, nuo Tialfi.
  • Vardo pabaiga:

Tačiau vardo pabaiga „vel-“ abejonių nekelia, ji reiškia kalvio funkcijas, o padėtis dievų sąrašuose Teliavelį leidžia patikimai laikyti chtoninio pasaulio atstovu, kuris artimas senajam lietuvių dievui Velniui ar Velinui[1].

LiteratūraKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 Teliavelis. Mitologijos enciklopedija, 2 Tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 296 p.
  2. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. 2006, Klaipėda