Atverti pagrindinį meniu
Detalės subpikselinio piešimo, rodančios pozicijas individualios spalvos pikselio

Teksto rastravimas − tai procesas, kurio metu iš vektorinių aprašų (taip yra aprašyti dauguma šriftų; ne išimtis ir populiarūs TrueType šriftai) tekstas yra konvertuojamas į taškinę informaciją arba bitų žemėlapio (bitmap) aprašą. Šiam procesui gana dažnai yra naudojami tam tikri kraštų išlyginimo algoritmai, kad gautas tekstas būtų daug lengviau skaitomas.

Rastravimo tipaiKeisti

Modernioje operacinėje sistemoje, rastravimas yra dažniausiai pateiktas kaip bendra biblioteka, kurią gali naudoti bet kurios toje operacinėje sistemoje veikiančios programos. Tokia biblioteka gali būti įkraunama arba operacinės sistemos darbo pradžioje, arba kartu su darbastalio aplinka, arba bet kuriuo kitu vėlesniu laiku. Iš principo, kiekviena programa gali naudoti skirtingą šrifto pasterizavimo biblioteką, bet praktikoje dažniausiai sistemos bando standartizuoti tai, kad būtų naudojama tik viena biblioteka. Senesnėse sistemose ir specialiose sistemose (angl. embedded system), kur kompiuteris kontroliuoja tam tikrą elektros grandinę, šriftai yra pateikiami kaip bitų žemėlapiai (angl. bitmaps) nupiešti tam tikriems dydžiams. Kaip ten bebūtų, tačiau dauguma šiuolaikinių sistemų, naudoja šriftus, pateikiamus kaip matematiniai primityvai, todėl su pastaraisiais šriftais yra įmanoma atlikti ir įvairius dydžio keitimus.

Paprasčiausia pasterizacijos forma yra paprastas linijos brėžimas be jokių kraštų išlyginimų. Tai yra taip pat ir greičiausias metodas, nes sugaištama mažiausiai laiko atliekant įvairius matematinius skaičiavimus, norint išvesti simbolį į ekraną. Šio būdo trūkumai yra tai, kad piešiant tekstą mažais dydžiais, kai kurios simbolių vietos prarasti gali savo prasmę. Todėl, dauguma šriftų turi ir „užuominų sąrašėlį“, kuris leidžia sistemai geriau nuspręsti, kada taškas turi būti matomas, o kada ne.

Daug labiau komplikuotas būdas yra naudoti standartines kraštų išlyginimo technikas iš kompiuterio grafikos. Tai leidžia nuspręsti, kiek kiekvienas taškas yra svarbus konkrečiai raidei, ir pagal tai pikselį dėti tam tikro ryškumo. Kadangi vaizdas nebus „apkarpytas“, jis bus daug labiau malonesnis akiai nei piešiant pirmuoju būdu. Deja, šis būdas turi ir trūkumų. Vienas iš pagrindinių trūkumų yra tas, kad kai kada vaizdas gali pasirodyti kaip išplaukęs (labai sulietas). Tokiu atveju teksto matomumas labai pablogės. Kai, kurios sistemos naudoja „užuominų sąrašėlius“, kad būtų pagerinta teksto kokybė.

Dauguma kompiuterių monitorių naudoja pikselius padarytus iš daugelio subpikselių (dažniausiai vienas raudonai spalva, antras – žaliai, trečias – mėlynai; visos šios spalvos yra kombinuojamos, kad būtų galima gauti pilną spalvų gamą (RGB)). Kai kuriais atvejais, dalyvaujant plokščių panelių ekranams, yra įmanoma atvaizduoti tai pagal interpretavimą subpikselių rezoliucijose kaip ir su pilnais pikseliais, tačiau pastarieji gali sumažinti ekrano rezoliucijos efektyvumą. Tai yra žinoma kaip subpikselinis pateikimas. Kompanijos „Microsoft“ naudojamas variantas yra vadinamas ClearType.