Tauragės istorija
Tauragės miestas yra vakarų Lietuvoje, prie Jūros upės. Miestas augo šalia Tauragės dvaro, kuris seniau dar buvo vadinamas Pajūrio dvaru.
.png)
Etimologija redaguoti
Miesto vardas susideda iš dviejų žodžių tauras ir ragas. Pagal padavimą, žmonės čia rasdavę didelius tauro ragus, todėl šią vietą ir pavadino Tauro Ragu. Kitas pavadinimas byloja, jog kunigaikštis Tauragis, Lietuvos valdovo Palemono draugas, atvykęs čia ir pastatė savo vardo pilį, jos vardu pradėta vadinti ir miestą. Dar viena miesto pavadinimo kilmės versija: miesto vietoje buvusi ragų apdirbimo dirbtuvė, o tarp jų ir tauro ragų, taigi čia buvusi taurų raginė. Iš čia atsirado Tauraginė, vėliau sutrumpėjusi iki Tauragės. Dar kita versija teigia, jog amatininkai, apdirbantys tauro ragus, buvo vadinami tauragiais. Žemaičiai tokius vardus tardavo kaip tauregee, dėl to vėliau ir atsirado dabartinis vietovardis Tauragė.
Taip pat Tauragės vardo kilmės ieškoma ir vokiečių kalboje. Vokiškai Tauragė yra Tauroggen. Vokiškai „tau“ reiškia 'rasa', vok. roggen 'rugiai'. Tačiau tai turbūt tėra atsitiktinis žodžių sutapimas.
Tauragės pavadinimo variantai ir Tauragė žemėlapiuose redaguoti
Tauragė pirmą kartą žemėlapyje pažymėta 1526 metų B. Vanovskio Žemaitijos žemėlapyje. Vėliau - švedų arkivyskupo Olaus Magnus žemėlapyje „Carta Marina“, išleistame 1539 metais Venecijoje (Tauragė pažymėta kaip „Tanragh“). 1562 m. „Tanrach“ pavadinimu pažymėta G. Ruscelli žemėlapyje. „Taungen“ žymima 1570 m. G. Mercatoriaus žemėlapyje, kuris išleistas 1595 m. („Atlas Sive Cosmographiciae Meditationes“). Dar vienas Tauragės pavadinimo variantas - „Tansog“ pažymėtas 1592 m. L. J. Waghenaerio žemėlapyje („Thresoon der Zeevaert“). Tauragė, kaip „Taurogi" pažymėta ir pirmajame originaliame 1613 m. T. Makowskio braižytame Lietuvos Didžioji Kunigaikštystės (raižė H. Gevritsas, o išleido W. Janszoono Blaeu leidykla). Šis garsus žemėlapis buvo daugybę kartų perleistas ir perdirbtas kitų kartografų. 1659 m. N. Sansonas vyresnysis žemėlapyje pažymėjo „Tauroga/Tauragen“.1691 m. V. M. Coronelli savo žemėlapyje pažymėjo „Taurogi/Tauxagen“. 1697 m. C. Allardas - „Tauragen“. 1753 m. J. B. Homannas „Atlas Compendiarum seu ita dictus Scholasticus...“ taip pat pažymėjo „Tauroga/Tauragen“. Vėlesniuose žemėlapiuose nusistovėjo Tauragen/Taurogen pavadinimas, įmantresnių variacijų nebepastebėta.
Miesto įsikūrimas redaguoti
Miestas įsikūręs tikrai anksčiau nei yra paminėtas, nes per miesto apylinkes ėjo svarbūs kryžiuočių keliai į Lietuvą. Kryžiuočių veržimasis į Lietuvą sustojo tik po Žalgirio mūšio sudarius Melno (1422 m.) ir Torno taikos (1466 m.) sutartis. Kad miesto teritorijoje gyvenama nuo seno liudija akmens amžiaus radiniai (V. Kudirkos gatvėje). XVI a. pradžioje iškilo būtinybė statyti bažnyčią, taigi gyventojų jau tada buvo nemažai.
Pirmą kartą Tauragės vardas paminėtas 1507 m. kovo 21 d. Tuometinis Tauragės valdytojas buvo Vilniaus vaivada Paliatsa Bartošius, tais metais pastatė pirmąją Tauragėje bažnyčią, kartu įsteigė prieglaudą ir mokyklą, ši mokykla – seniausia Žemaitijoje.
Platesnės žinios apie Tauragę yra inventoriaus sąrašuose, sudarinėtuose nuo 1571 metų. Būtent tais metais Tauragės dvaro savininkas Melchioras Šemeta padalijo miestą savo vaikams. Tada mieste buvo 37 kiemai, išsidėstę abipus vienos gatvės – aikštės. 1653 metais miesto valdytoju tampa Jonušas Radvila. Jis norėjo sutvarkyti dvarą ir miestelį pertvarkyti į miestą, bet sekančiais metais prasidėjo karas. Radvila buvo priverstas parduoti miestą pulkininkui Gotfridui fon Budolenbrockiui.
1653 m. Tauragėje buvo 40 kiemų: 22 dešinėje ir 18 kairėje. Sklypai sugrupuoti valakais. Miestas užėmė 12 valakų ir dar 4 buvo miško ir ganyklų. Miestelio planas buvo linijinis, namai mediniai, išsidėstę apie vieną gatvę – kelią, kuris vedė iš dvaro į Šilalę (dabartinė Laisvės gatvė). 1667 m. Tauragės dvaras priklausė Vilniaus vaivadai kunigaikščiui Jonušui Radvilai (su 165 valstiečių dūmais).
Miestelyje buvo turgaus aikštė (dabartinių Laisvės ir Stoties gatvių susikirtimas), kuri užėmė ketvirtį valako ir iš jos išėjo kelias, vedęs į Gaurę ir Jurbarką. Tarp užstatytos gatvės ir Jūros upės buvo evangelikų – liuteronų ir katalikų bažnyčios žemės. Evangelikų bažnyčia buvo medinė, stovėjo ant Jūros upės kranto, kur dabar jai yra pastatytas paminklas J. Tumo – Vaižganto gatvės pradžioje. Katalikų bažnyčia stovėjo turgaus aikštės kampe (dab. – tarp Stoties ir Laisvės gatvių susikirtimo ir Jūros upės. Senosios kapinės buvo nuo senosios bažnyčios iki dabartinės poliklinikos, pakeliui į Šilalę. Miestelyje keturi kiemai priklausė žydams. 1768 metais įkurtos ir žydų kapinės, kurios buvo antrapus gatvės nuo evangelikų – liuteronų kapinių (dab. įmonės „Tauragės regiono keliai“ kiemas). XVII a. viduryje Tauragėje gyveno apie 200 gyventojų.
XVII a. pab. sudegus senajai katalikų bažnyčiai, Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco (1668–1695) rūpesčiu buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia, tik ji jau stovėjo arčiau Jūros upės, kur dabar stovi mūrinė bažnyčia. 1567 metais Tauragėje pradėjo veikti LDK muitinė.
XVIII amžius redaguoti
1700–1721 metais, Šiaurės karo metu Tauragė smarkiai nukentėjo, nes 1699 m. per miestą pražygiavo kariuomenė, padariusi miesteliui daug nuostolių. Miestelio augimą stabdė ir reguliarūs gaisrai: 1780, 1782, 1815, 1836 m. Paskutinysis gaisras padarė daugiausiai žalos, gaisras kilo gegužės mėnesį, jo metu sudegė per 200 pastatų, tarp jų – 1819 metais statyta muitinė su visais sandėliai, paštas (1833 m.), evangelikų bažnyčia (1787 m.). Gaisro nepaliesti liko tik 8 kiemai. Muitinė po gaisro perkelta į dvarą, o carinės valdžios įsakymu sudarytas ir patvirtintas naujas Tauragės miesto statybos projektas. Tačiau Tauragė statoma jau naujoje vietoje, jos vietą nulėmė tiesiamas Tilžės – Rygos plentas. 1836–1844 metais nutiestas Šiaulių – Tauragės ruožas. Plentas aplenkė Tauragės dvarą ir perkėlė miestą upe aukštyn. Tiltas per Jūros upę buvo netradicinio inžinerinio sprendimo statinys, 74,5 m ilgio, metalinis su granitinėmis atramomis, per pirmąjį pasaulinį karą (1915 m.) jis buvo susprogdintas.
XIX amžius redaguoti
Senosios kapinės buvo apnaikintos, o vėliau ir visai panaikintos, naujosios įsikūrė už senojo miesto (dab. Senosios miesto kapinės Pramonės gatvėje). Naujojo miesto išplanavimas buvo stačiakampis, išliko tik kelios senosios gatvės. 1843 metais pastatoma nauja mūrinė evangelikų – liuteronų bažnyčia, nors ją statyti buvo numatyta tarp dab. pilies ir banko. Prie šios bažnyčios pradedama kurti ir naujoji miesto aikštė (dab. Lopšelis – darželis „Ąžuoliukas“). 1870 metais apie ją, vakarinėje dalyje, pastatomas namų blokas – dab. Vytauto g. 60. 1844–1847 m. pastatytas mūrinis muitinės pastatas – dabartinė Tauragės pilis. Muitinė duodavo daug pajamų – 1855 metais prekių įvežta už 3 mln. rublių, o išvežta už 9. 1840 metais priešais muitinę pastatytas paštas. Nuo 1841 mieste veikia vaistinė. 1874 m. dabartinių kultūros rūmų vietoje pastatoma mūrinė cerkvė. 1903 metais – mūrinė katalikų bažnyčia. 1889 m. įkuriama gaisrinė. 1910 metais pagal parengtą planą Tauragė visiškai „pastatyta“. Tada Tauragėje buvo apie 500 sklypų.
Tauragė buvo paliesta ir XIX a. sukilimų: per 1830-31 metų sukilimą mieste buvo suorganizuotas sukilėlių būrys vadovaujamas F. Kybarto ir J. Urbonavičiaus, įvyko susirėmimas su kariuomene. 1863 metų sukilimo metu prie Tauragės veikė Jablonskio-Dluskio sukilėlių dalinys. Taip pat kurį laiką miškuose prie Tauragės veikė ir kunigo A. Mackevičiaus vadovaujama sukilėlių rinktinė.
Per Tauragę ėjo knygnešių keliai. 1870–1871 metais Lietuvos teisme nagrinėta viena pirmųjų knygnešių bylų yra susieta su Taurage. Byloje kaltinami Tauragės klebonas J. Tamoševičius, Žygaičių klebonas Vincentas Norvaiša, Pagramančio vikaras Vincentas Butvydas ir Gaurės vikaras Vitalis Dembskis lietuviškų knygų platinimu.
Švietimas redaguoti
XVIII a. pab. – 1868 m. prie evangelikų – liuteronų bažnyčios veikė 7 parapijinės mokyklos, 1867 m. jose mokėsi 234 mokiniai. Tauragėje veikė ir slapta lietuviška mokykla, kurią 1893 metais susekė. 1889 metais mieste buvo H. Vasilčikovo įkurta jo vardo progimnazija, nuo 1911 gimnazija. 1910 m. įkurta mergaičių gimnazija.
XX amžius redaguoti
I pasaulinio karo metu Tauragė smarkiai nukentėjo. 1914 metais rugsėjo 5 d. miestą okupavo vokiečiai, gyventojams uždėta 5000 markių kontribucija, areštuoti katalikų ir evangelikų – liuteronų bažnyčių kunigai, rabinas, teismo tardytojas ir vaistininkas. Po kurio laiko vokiečius išstūmė rusų kariuomenė, bet 1915 metų vasarį vokiečių kariuomenė vėl puolė miestą ir jį užėmė. Apšaudant miestą jis užsidegė ir sudegė iki pamatų, išliko tik keletas pastatų miesto pakraščiuose ir vos trečdalis ankstesnių gyventojų. Išliko tik vienintelė bažnyčia – rusų cerkvė. Okupacijos metais vokiečiai Tauragėje, pilies rūmuose įkūrė psichiatrinę ligoninę, kuri vėliau perkelta į Kalvariją. 1915 metais vokiečiai miesto pakraštyje palaidojo rusų ir vokiečių karius. Taip pat karo metais vokiečiai nutiesė siaurajį geležinkelį nuo Lauksargių per Tauragę, Skaudvilę iki Kelmės. Geležinkelis ėjo palei kelią A12 Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas , Jūrą kirto ties jos santaka su Molupio upeliu, geležinkelio stotis buvo įrengta Šilalės gatvėje, kur geležinkelis kirto kelią į Šilalę. Tačiau tų pačių metų pabaigoje prasidėjusios liūtys paplovė silpnus pylimus prie Tauragės ir Batakių. Geležinkelis liko neremontuotas. Buvo nutiestas platusis geležinkelis „Lauksargiai – Šiauliai“, kuris Tauragę nauju tiltu aplenkė jau pietinėje pusėje ir ėjo pro Batakius visiškai aplenkdamas Skaudvilę. Karo metais Tauragėje statybos vyko lėtai, iki 1919 metų pastatyti tik 48 mediniai namai.
XX a. tarpukaris redaguoti
1918 metais Tauragėje sudarytas apsaugos štabas, jam vadovavo karininkas J. Kubilius. 1919 m. sausio mėn. Pradėtas formuoti 1-asis žemaičių pėstininkų batalionas. Švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės metų sukaktį, Tauragėje surengtas pirmasis Žemaitijoje Lietuvos kariuomenės paradas.
Nepriklausomybės metais Tauragė gana greitai atsikūrė. Gatvės išgrįstos tašytais akmenimis, trinkelėmis išgrįsti šaligatviai, įvestas vandentiekis ir dalinė kanalizacija, sutvarkytas gatvių apšvietimas. Turgaus aikštėje pastatyta prekybos halė (dab. Rekonstruotas sporto mokyklos pastatas). Atstatytas tiltas per Jūros upę, 1922 metais upė užtvenkta – paleista hidroelektrinė. Mieste išdygo nauji, žymių architektų suprojektuoti statiniai: Edmundo Alfonso Fryko geležinkelio stotis (1928), Karolio Reisono ligoninė (1932), Šaulių namai (1933), Arno Funko ir Mykolo Songailos banko pastatas (dab. „Nord L/B“). 1932 metais pradėjo veikti akcinė bendrovė „Maistas“, joje iš pradžių dirbo 192 darbuotojai. Nuo 1924 metų mieste veikė 3 plytinės, taip pat tarpukariu veikė spirito varykla, 2 virvių dirbtuvės, 3 limonado (mineralizuoto vandens) ir 2 saldainių gamyklos, karšykla, verpykla, 2 odų, 3 autoremonto dirbtuvės, šepečių įmonė, 2 lentpjūvės, 5 malūnai. Savo paslaugas siūlė du vežikai (J. Denas ir S. Hameras), 3 viešbučiai (N. Abramovičiaus, M. Leibo ir N. Fišo).
Tauragėje dirbo „Spaudos fondo“ ir Šv. Kazimiero draugijos knygynas, 1921–1929 m. veikė kooperatinis mokytojų knygynas „Knyga“. 1926 metais atidarytas Dionizo Poškos vardo liaudies universitetas, o 1927 metais ir vyskupo M. Valančiaus. 1931 m. įkurta valstybinė biblioteka, taip pat veikė ir kitos bibliotekos. 1927–1934 metais trumpai ėjo keli vietiniai laikraščiai: „Tauragės balsas“, „Tauragės aidas“, „Žemaitijos aidas“ bei „Tauragės ekspresas“. Tarpukariu Tauragėje labai populiarus buvo ir sportas. 1922 metais įkurta Tauragės sporto sąjunga. Vėliau atskirų sporto šakų atstovai jungėsi į draugijas – šachmatininkai 1927 metais, 1930 įkurtas teniso klubas, 4 dešimtmečio pradžioje įsikūrė keli futbolo klubai („Makabi“, „Maistas“(vėliau – „Tauras“)).
1927 m. rugsėjo 9 d. įvyko Tauragės sukilimas prieš tuometinę valdžią. Ginkluoti civiliai, vadovaujami Povilo Mikulskio, nuginklavo policiją ir šaulius, užėmė miesto savivaldybės pastatus, geležinkelio stotį, banką. Vėliau sukilėliai nuvyko į aplinkinius didesnius miestelius ir ten nuginklavo policininkus. Tačiau keliolika valandų trukusi sukilėlių valdžia buvo likviduota kariuomenės dalinio, atsiųsto iš Klaipėdos.
1934 m. dabartinės Vytauto gatvės gale buvo pastatytos ir įrengtos kareivinės, kuriose įsikūrė 7-asis pėstininkų žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkas. 1940 m. visi kareivinių pastatai bei ginklai atiteko okupacinei kariuomenei, ir po Antrojo pasaulinio karo kareivinėse įsikūrė tarybiniai kariai.
Tauragėje V. Kudirkos paminklas atidengtas 1930 m. rugsėjo 8 d., tais pačiais metais pastatytas paminklas ir Vl. Putvinskiui. Iki Antrojo pasaulinio karo mieste veikė evangelikų – liuteronų, katalikų, metodistų (pastatas nugriautas 1978 m.) bažnyčios ir 4 sinagogos, kurios karo metais sudegė. 1923 metais Tauragėje buvo 1363 namai, 1936–872 mediniai ir 211 mūrinių gyvenamųjų namų. Tauragei 1932 metais suteiktos antraeilio, o 1935 ir pirmaeilio miesto teisės (statusas).
Antrasis pasaulinis karas redaguoti
Tauragės miestas smarkiai nukentėjo ir per Antrąjį pasaulinį karą. Visų okupacijų (Pirmoji rusų okupacija 1940–1941, vokiečių 1941–1944 ir Antroji rusų – po 1944 m.) metu miestas buvo sugriautas beveik iki pamatų. 1940 metais Tauragėje vyko komunistų organizuoti mitingai, vėliau – rinkimai. Miesto vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas J. Dirginčius, kuris vokiečių okupacijos metais buvo sušaudytas. 1941 m. birželio 14 d. iš Tauragės geležinkelio stoties pajudėjo prekiniai vagonai su deportuojamais tauragiškiais. Apskrities žmonių deportacijai vadovavo NKGB viršininkas Martevičius, leitenantas Ermakovas ir Lepa. Dar didesnė deportacija vyko 1944 metais, kai Lietuvą vėl okupavo tarybinė armija. Tauragę 1944 m. spalio 10 d. užėmė III Baltarusijos fronto 39-oji armija.
Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauta ne mažiau 80 procentų Tauragės miesto pastatų, mieste buvo organizuojamos talkos išvalyti miestą nuo griuvėsių. 1948 metais parengtas Tauragės miesto išplanavimo ir užstatymo projektas, kurio autorius L. Skromanas. Buvo siūloma atstatyti miestą buvusioje vietoje, iškelti padrikai išsimėčiusias įmones už geležinkelio – į būsimą pramonės mikrorajoną, išsaugoti istorinį miesto planą. 1962 m. sudarytas naujas miesto generalinis planas, kurio autorius J. Vanagas. Tuomet mieste gyveno virš 14 tūkst. gyventojų, veikė dvi vidurinės mokyklos, aštuonmetė, pradinė, muzikos (įkurta 1954 m.) ir sporto (1955 m.) mokyklos, vaikų darželis, du lopšeliai, kino teatras, kultūros namai. Buvo statoma universalinė parduotuvė. Augo pramonė: Vaisių ir daržovių kombinatas (nuo 1959 m.), keramikos gamykla (1956), miškų ūkis, Skaičiavimo mašinų elementų gamykla (1963), mėsos kombinatas (1932), grūdų produktų kombinatas (1944), sūrių gamykla (1965), baldų fabrikas „Tauras“ (nuo 1940 metų).
1963 metais buvo užstatyta buvusi turgaus aikštė, ir miestas liko be centrinės aikštės. 1974 m. buvo paruoštas dar kitas miesto užstatymo planas (aut. P. Janulis), o 1985 m. – miesto centrinės dalies detalus išplanavimo projektas (aut. A. Gordevičius). Tačiau nebuvo išsaugoti istorinę vertę turėję pastatai, kurie nebuvo sugriauti per Antrąjį pasaulinį karą. Jie buvo nugriauti ir pastatyti nauji tipiniai pastatai. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje užstatytos žydų kapinės, o dar prieš tai – ir senosios evangelikų – liuteronų kapinės.
Tauragės žydai Antrojo pasaulinio karo metais redaguoti
Vokiečių okupacijos metais dalis Tauragės miesto gyventojų buvo deportuoti į Vokietiją. Labiausiai nukentėjo miesto ir apylinkių žydai, nemažai komunistų aktyvistų. 1941 metų liepos mėnesį buvo suimti 25 komunistų aktyvistai ir 300 žydų, jie uždaryti į 7-ojo pėstininkų pulko kareivines, kitą dieną už kalėjimo, Visbutų kaime. Tų metų rugsėjo 6 d. apskrities viršininkas Vl. Mylimas išleido nurodymus, kuriuose numatyta, kad žydai privalo nešioti Dovydo žvaigždę, negali vaikščioti šaligatviais, važinėti susisiekimo priemonėmis, sėdėti viešose vietose; taip pat visas žydų turtas konfiskuojamas ir tvarkomas pagal apygardos komisijos nuostatus. Tauragės žydų getas įrengtas jau minėtose kareivinėse Vytauto gatvėje. 1941 metų vasarą Tauragės geto žydų vyrai buvo sušaudyti Visbutuose (apie 900), o moterys, seneliai ir vaikai rugsėjo mėnesį sušaudyti Antšunijų kaimo miške (apie 3000). Tauragės žydus žudė policininkai (baltaraiščiai) ir vokiečių gestapas. Karo metais miesto burmistras buvo J. Jurgilas, gestapo viršininkas – Švarcas.
Pokario laikotarpis redaguoti
1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1970 m. sutvarkoma Jūros krantinė, nutiesiami takai, 1971 metais pradedamas statyti naujasis miesto rajonas – Žalgiriai, taip pat plečiasi Jovarai. 1974 pradedama statyti nauja Jūros upės užtvanka. 1976 metais įrengta vasaros estrada. 1987 pradėjo veikti naujasis Vytauto stadionas. Sovietmečiu veikė statybinių medžiagų gamybinis susivienijimas, grūdų produktų, vaisių ir daržovių perdirbimo, mėsos kombinatai, skaičiavimo mašinų elementų gamykla (Vilniaus „Sigmos“ susivienijimo padalinys). Buvo politechnikumas, liaudies teatras.
Po demokratiškų rinkimų 1990 metais miesto meru išrinktas J. Šeputis, o nuo 1991 mero pareigas ėjo Kl. Paulius.
Miesto pavaldumas redaguoti
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| XVII a. | Tauragės valsčius | ? | |
| XIX a. | ? | ||
| 1918–1950 m. | Tauragės apskrities centras | ||
| 1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Tauragės apylinkės centras | Tauragės rajono centras | Klaipėdos sritis |
| 1953–1994 m. | |||
| 1994– | Tauragės miesto seniūnija, Tauragės seniūnijos centras | Tauragės rajono savivaldybės centras | Tauragės apskrities centras |
Nuorodos redaguoti
- Taurogi. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XII (Szlurpkiszki — Warłynka). Warszawa, 1892, 263 psl. (lenk.)