Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Taungu karalystė (mjan. တောင်ငူခေတ်  = Taungu Khi) – Mianmaro karalystė, valdžiusi Iravadžio slėnį 14861752 m. Taungu vardu vadinta ir karalystę valdžiusi dinastija. Ankstyvuoju laikotarpiu valstybė dar vadinama Taungu imperija, arba Antrąja Mianmaro imperija.

Taungu karalystė
တောင်ငူခေတ်
Buvusi karalystė

1486 – 1752
 

Location of
Location of
Valstybė didžiausio išsiplėtimo laikais 1580 m.
Sostinė Taungu (1510–39), Pegu (1539–99, 1613-35), Inva (1599–1613, 1635-1752)
Valdymo forma monarchija
Era Naujieji laikai
 - Įkūrimas 1486 m.
 - Panaikinta 1752 m.
Gyventojai
 - 1650 3 000 000 
Valiuta Kiatas

Istorija redaguoti

Taungu karalystė susikūrė nusilpus Avos karalystei. Nedideliame Taungu miestelyje, esančiame ant Sitaungo upės kranto, 1485 m. į valdžią atėjo karalius Mingji Njo. Jam valdant miestas suklestėjo, o 1510 m. karalius jau paskelbė nepriklausomybę nuo Avos. Kuomet 1527 m. valstybę nusiaubė šanai ir pavertė ją savo vasale, į Taungu migravo daug senosios bamarų aristokratijos.

Karaliaus Tabinšvehti laikais Taungu suvienijo didžiąją dalį Iravadžio slėnio, išvijo šanus ir netgi sutriuškino monų valstybę Hantavadį, taip gaudamas priėjimą prie jūros. Šis suvienijimas buvo po ilgos pertraukos, nuo pat XIII a. Todėl Tabinšvehti 1544 m. karūnavosi viso Mianmaro karaliumi senoviniame Pagano mieste. Kadangi prasidėjo prekyba su europiečiais (portugalais), valstybei priėjimas prie jūros buvo strategiškai svarbus. Tai lėmė sostinės perkėlimą į monų miestą Pegu pajūryje.

 
Karalystės teritorijos XVII a.

Nors Tabinšvehtis bandė nukariauti siprias karalystes anapus kalnų, t. y. Arakano karalystę vakaruose ir Ajutają rytuose, jo karo žygiai į šias šalis baigėsi pralaimėjimais. Tačiau jo svainis Bajinaungas (valdė 1550–1580) sėkmingai nukariavo tajų valstybes rytuose ir net paėmė Manipūrą, tačiau Arakanas nepasidavė. 1580 m. Taungu dinastijos karalystė pasiekė davo teritorijos maksimumą.

Po Bajinaunngo mirties karalystė susidūrė su vidine krize, kas ne tik sustabdė ekspansiją, bet ir apsunkino galimybes išlaikyti užkariautas teritorijas. Rytuose nepriklausomybę atkūrė tajai, o pietuose grasino portugalai. Tik 1597 m. karalius Njaungjanas atkūrė stabilumą, perkėlė sostinę į Avą, o jo įpėdiniai sutramdė portugalus ir naujai unifikavo valstybę. Taip prasidėjo antrasis valstybės laikotarpis, dar vadinamas Njaungjano dinastija. Ji jau apėmė tik Iravadžio slėnį, bet taip pat kaip vasales valdė šanų valstybes, Čengmajų, Manipurą.

XVII a. pabaigoje valstybė pradėjo silpti. Valdžioje buvo silpni valdovai, įsigalėjo didikų giminės. Stiprėjant kaimynei Mingų Kinijai, buvo atskirtos šiaurės rytinės šanų teritorijos (vadinamoji Košanpjė), kurios perėjo Kinijos valdžion. 1727 m. nuo Taungu karalystės atsiskyrė ir buvusios vasalinės sritys, o buvęs vasalas Manipuras netgi puldinėjo ir siaubė Mianmaro teritorijas. Paskutinį smūgį valstybei sudavė 1740 m. nuo karalystės atskilę monai kurie atkūrė savo senąją Hantavadžio karalystę. 1752 m. jie užėmė sostinę Avą, paėmė paskutinįjį dinastijos karalių į nelaisvę ir kartu su šeima išgabeno į savo sostinę Pegu.

Valdovai redaguoti

 
Mianmaro istorija
Šiaurė Pietūs
Mianmaro priešistorė
Pju valstybės: Thatonas
Halinas, Maingmau, Binaka, Beiktanas, Šrikšetra
Paganas
Pagano karalystė
Mjinsaingas, Pinja, Sagaingas Hantavadis
Avos karalystė
Taungu karalystė
Konbaungų karalystė
Britų Birma
Sajunga > Socialistinė Respublika > Mianmaras >
Kiti Mianmaro regionai:
Arakanas, Šanų valstybės, Zomiai, Dzingpo, Karenai
Taungu dinastija Valdymo metai
Mingji Njo 1510–1530 m.
Tabinšvehtis 1530–1550 m.
Bajinanungas 1550–1581 m.
Nanda 1581–1599 m.
Njaungjanas 1599–1605 m.
Anaukpetlunas 1605–1628 m.
Minjė Deiba 1628–1629 m.
Thalunas 1629–1648 m.
Pindalė 1648–1661 m.
Pjė 1661–1672 m.
Naravara 1672–1673 m.
Minjė Kjauhtinas 1673–1698 m.
Sanajus 1698–1714 m.
Taninganvajus 1714–1733 m.
Mahadhama Jaza 1733–1752 m.