Tankinė patranka

Tankinė patranka (rus. танковая пушка; angl. tank gun) – patranka, skirta naudoti tankuose, todėl pasižyminti tam tikromis techninėmis charakteristikomis. Šios patrankos būdavo naudojamos taip pat savaeigėse, kateriuose, kartais ir įtvirtinimuose.

Tankinė patranka

Tanke T-34-85 naudota patranka ZIS-S-53

Pirmieji tankai naudojo nespecializuotas patrankas, kurios nebuvo specialiai konstruotos naudoti tankuose. Tanko patranka reiškia bet kokią tanke įrengtą patranką, kuri gali būti menkai pritaikyta tokiam naudojimui.

Reikalavimai tankinėms patrankoms

• Didelis kalibras. Jis užtikrina sviedinių efektyvumą, tiek fugasinį, tiek šarvamušį.
• Didelis pradinis sviedinio greitis. Jis užtikrina didesnį taiklumą (didesnis tiesiojo šūvio nuotolis), didesnę subkalibrinių sviedinių pramušamąją gebą.
• Patrankos stabilizacija. Važiuojant patranka išlaiko užduotą kryptį, kas leidžia taikliai šaudyti važiuojant.
• Sviedinių įvairovė. Ji užtikrina patrankos universalumą, kad ja būtų galima naikinti įvairius antžeminius taikinius: įsikasusius pėstininkus, šarvuočius ir, kas svarbu, kitus tankus. Tam paprastai reikalinga gan didelė šarvamušių sviedinių įvairovė. Kai kurios tankinės patrankos gali šaudyti ir PTVR, kurios tinka ir sraigtasparniams numušinėti.
• Šaudymo sparta. Ją daugiausia lemia galimybė sparčiai užtaisyti patranką. Tam neretai naudojami automatiniai užtaisytuvai (angl. autoloader).
• Maži gabaritai. Jie svarbūs, kad patranka tilptų į bokštelį ir jame liktų vietos kitiems įrenginiams, sviediniams bei įgulai.
• Vamzdžio dūmsiurbis. Jis iš vamzdžio išpučia laukan sviedinio šaunamojo užtaiso degimo produktus, kad šie neužterštų tanko vidinės atmosferos. Šis reikalavimas svarbus ir savaeigių bei laivų pabūklams.

Dabartinės tankinės patrankos paprastai turi šiluminius antvamzdžius, kurie apsaugo patrankos vamzdį nuo netolygaus įkaitimo ir tuo didina šaudymo taiklumą.

Istorija

Pirmasis pasaulinis karas

Prancūzijos 1917 m. tankas St Chamond su 75 mm patranka priekyje.

Vokietijos tankas A7V Wotan su 57 mm Nordenfelto patranka priekyje.

Britų tankas Mk II, 1917 m. balandį užgrobtas Vokietijos kariuomenės. Matyti ilgavamzdė 57 mm laivinė patranka šoniniame sponsone.

Pirmieji tankai buvo skirti palaikant pėstininkų puolimą pralaužti apkasų pozicijas, ypač gausiai aprūpintas kulkosvaidžiais. Tam tankai buvo ginkluoti kulkosvaidžiais ir/ar nedidelio kalibro patrankomis, šaudančiomis ardomaisiais (fugasiniais) sviediniais. Paprastai buvo lauko ar laivų artilerijos patrankos, nuimtos nuo lauko ar laivų tipo lafetų ir aprūpintos tankui pritaikytu lafetu.

Ankstyvieji 1916 m. britų tankai Mark I naudojo 57 mm laivų patrankas (angl. QF 6 pounder Hotchkiss 'Hočkiso 6 svarų greitašaudė'), įrengtas šoniniuose sponsonuose. Šios patrankos pasirodė pernelyg ilgavamzdės, nes važiuojant vamzdžiai kliuvinėjo už kliūčių ir kartais net žemės, todėl vėlesni (1917 m.) tankai Mark IV naudojo trumpavamzdes QF 6 pounder 6 cwt Hotchkiss patrankas, kurias galima laikyti tankinių patrankų pirmtakėmis – pirmomis specializuotomis tankų patrankomis.

Pirmieji vokiečių tankai A7V naudojo 57 mm Nordenfelto fortifikacines patrankas, kurios buvo iš Rusijos įtvirtinimų paimti trofėjai. Šios patrankos buvo įtaisomos tanko priekyje.

Pirmieji prancūzų tankai Schneider CA1 turėjo šonuose įtaisytas trumpavamzdes 75 mm mortyras, o St Chamond tankai turėjo priekyje įtaisytas standartines 75 mm lauko patrankas.

Ploni to meto tankų šarvai reiškė, kad bet kurios tankuose įrengtos patrankos buvo efektyvios prieš kitus tankus. Tuo metu vokiečių kariuomenė turėjo labai mažai tankų, todėl Antantės tankai buvo skirti kovai su priešo pėstininkais ir jų paramos daliniais.

Antrasis pasaulinis karas

2 svarų (angl. 2-pounder, 40 mm) patranka, būdinga Antrojo pasaulinio karo pradžiai, tada tikusi naikinti menkai šarvuotus to meto tankus.

Ilgavamzdė 75 mm tanko Panzer IV patranka būdinga vėlyviesiems Antrojo pasaulinio karo tankams, skirtiems naikinti gerai šarvuotus tankus.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje daugelis Vakarų tankų naudojo silpnai modifikuotas lauko artilerijos patrankas, kurios buvo skirtos daugiausia nešarvuotiems taikiniams naikinti. Tankai dažniausiai buvo skirti pėstininkams palaikyti (pėstininkų tankai), jie turėjo tikti ugniavietėms ir pėstininkų grupėms naikinti, kam reikėjo gana didelio kalibro pabūklų su stambiais ardomaisiais (fugasiniais) sviediniais. Tokie sviediniai tiko ir kovai su kitais tankais, bet tik nedideliais nuotoliais.

Kai kurie tankai korpuse turėdavo patranką skirtą kovai su pėstininkais ir įtvirtinimais, o bokštelyje – prieštankinę patranką.

Antrojo pasaulinio karo metais išryškėjo poreikis kurti specializuotas tankines patrankas. Svarbiausia jų funkcija buvo kova su priešo tankais, todėl pirmieji kandidatai į tankines patrankas buvo prieštankinės patrankos. Buvo imtasi adaptuoti tokias patrankas, kurios šaudė mažesnio kalibro sviediniais, kurių greitis buvo didesnis ir kartu didesnis taiklumas. Tiesa, tokios mažo kalibro (pradžioje 37 ir 40 mm) patrankos neturėjo efektyvių ardomųjų sviedinių pėstininkams ir įtvirtinimams naikinti, nors buvo efektyvios prieš gana storus šarvus.

Antrojo pasaulinio karo metais ėmė reikėti vis galingesnių tankinių patrankų. 40 mm patrankas ėmė keisti 75 mm, 85 mm, 88 mm, 90 mm ir net 122 mm pabūklai:

• 1939 m. standartinis Vokietijos tankas buvo ginkluotas 20 ar 37 mm vidutinio sviedinio greičio patrankomis, o 1945 m. buvo įprastos jau 75 ir 88 mm patrankos.
• TSRS savo sunkiuosiuose IS tankuose ėmė naudoti net 122 mm patrankas.

Tobulėjo ir sviediniai, didėjo jų pramušamoji geba. Viso to dėka didėjo tankinių patrankų taiklumas ir efektyvusis nuotolis, tačiau ir patys tankai turėjo stambėti, kad juose tilptų stambesni pabūklai ir pakankama šaudmenų atsarga.

Daugelis valstybių ėmė gaminti „tankų naikintuvus“ (angl. tank destroyer) – specializuotus prieštankinius šarvuočius arba savaeiges. Pvz., vokiečiai gamino Marder II – tai buvo ant čekiško tanko Praga LT bazės įtaisyta tarybinė 76,2 mm lauko patranka. Tai buvo pakankamai galinga ir pigi kovos mašina. Tipiški tankų naikintuvai buvo kuriami aukojant storus šarvus, bet įtaisant galingas patrankas. Neretai tai buvo savaeigės, kurios neturėjo bokštelio, todėl jų patrankų horizontalaus taikymo kampas buvo ribotas.