Tangutų kalba
| Tangutų kalba | |
| Kalbančiųjų skaičius | - |
|---|---|
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | mirusi |
| Kilmė | kinų-tibetiečių tibetiečių-mjanmų čiangų tangutų |
| Rašto sistemos | tangutų raštas |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba | Vakarų Sia |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-3 | txg |
Tangutų kalba (Xīxià, tang. 𗼇𗟲, kin. 西夏語) – mirusi kalba, priklausanti šiaurės rytų tibetiečių-mianmariečių kalbų šeimai.[1] Buvo vartojama išnykusios Azijos tautos tangutų. Dabartinėje Kinijos teritorijoje (Gansu ir Šaansi provincijos vakarinėje dalyje) 982–1227 m. gyvavo tangutų sukurta Si Sia valstybė.[2] Kai kurių lingvistų klasifikuojama kaip viena iš čiangų kalbų. Ją tolimos giminystės ryšiai sieja su mjanmų kalba, dar tolimesnės – su kinų kalba.
Tangutų kalba buvo oficiali tangutų sukurtoje Vakarų Sia valstybėje, nepriklausomoje nuo Songų dinastijos, 1226 m. užkariautoje Čingischano.[3] Turėjo savo raštą. Paskutiniu rašytiniu šaltiniu laikoma Budos mokymų Lotoso sūtra, datuojama 1502 m. Tai liudija, kad tangutų raštu buvo naudojamasi ir prabėgus trims šimtmečiams po tangutų imperijos išnykimo.
Šiuolaikiniai tangutų kalbos tyrimai buvo pradėti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai buvo paskelbta nepriklausomų publikacijų apie Vakarų Sia monetų, kinų-tanguto dvikalbio įrašo ant stelos Uvėjuje (Gansu provincija) ir Lotoso sūtros tangutų vertimo iššifravimą. Kinijos Vidinės Mongolijos regione, senoviniame mieste Chara Chote, 1908 m. buvo surasta apie 2000 tangutų rankraščių.
Vienas reikšmingiausių indėlių buvo rusų mokslininko Nikolajaus Nevskio (1892–1937), kuris sudarė pirmąjį tangutų žodyną ir rekonstravo daugelį tangutų gramatikos ypatybių, sudarydamas galimybę faktiškai skaityti ir suprasti tangutų tekstus. Po mirties jam suteikta sovietinė Lenino premija, kai 1960 m. buvo paskelbtas mokslo darbas „Tangutų filologija“. Nepaisant to, iki pilno tangutų kalbos supratimo dar toli: nors tam tikri morfologijos (Ksenia Kepping „Tangutų kalbos morfologija“, Maskva: Nauka, 1985) ir gramatikos (Tatsuo Nishida „Seika go no kenkyū“ ir kt.) aspektai yra suprantami, tačiau sintaksinė tangutų kalbos struktūra lieka neištirta. Ryšys tarp rašytinės kalbos ir tarties tangutų kalboje yra menkiau išreikštas nei kinų kalbose. Daugiau kaip 90 % kinų hieroglifų turi fonetinį elementą, nusakantį tarimą, o tangutų kalboje ši dalis apribota iki maždaug 10 %, todėl rekonstruojant kalbą neužtenka remtis rašytiniais šaltiniais.
Chara Choto dokumentai šiuo metu saugomi Rusijos mokslų akademijos Rytų rankraščių institute Sankt Peterburge. Jie išgyveno Leningrado blokadą, tačiau nemažai rankraščių, kuriuos turėjo N. Nevskis, kai 1937 m. jį areštavo NKVD, dingo, o paslaptingomis aplinkybėmis buvo grąžinti į Rytų rankraščių institutą tik 1991 m.[4] Kolekciją sudaro apie 10 000 tomų, daugiausia budistinių tekstų, įstatymų kodeksų ir teisinių dokumentų, datuojamų nuo XI a. vidurio iki XIII a. pradžios. Tarp budistų tekstų neseniai buvo rasta daugybė unikalių rinkinių, nežinomų nei kinų, nei tibetiečių kalbomis. Be to, išsaugotas budizmo kanonas, kinų klasikiniai raštai ir daugybė vietinių tekstų, parašytų tangutų kalba. Mažesni tangutų kolekcijos rinkiniai priklauso Britų bibliotekai, Nacionalinei Pekino bibliotekai, Pekino universiteto bibliotekai ir kitoms bibliotekoms.
Išnašos redaguoti
- ↑ van Driem, George (2001). Languages of the Himalayas, Volume One. BRILL. ISBN 90-04-12062-9.
- ↑ Tangutai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
- ↑ „IDP News Issue No. 2“ (PDF). IDP Newsletter (2): 2–3. 1995 m. sausio mėn. ISSN 1354-5914. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2007-06-30. Nuoroda tikrinta 2009-07-03.
- ↑ van Driem, George (1993). „Ancient Tangut manuscripts rediscovered“ (PDF). Linguistics of the Tibeto-Burman Area. La Trobe University, Australia. 16 (1): 137–155. ISSN 0731-3500. Nuoroda tikrinta 2009-08-05.