Tangaroa
Tangaroa – vienas iš didžiųjų dievų maorių mitologijoje, jūros dievas, dangaus ir žemės sūnus. Jis valdo jūrų stichiją ir viską, kas joms priklauso – žuvis, jūrų gyvūnus. Jis pats gali persikūnyti į ungurį, ryklį, ruonį, jūros paukštį. Tangaroa, mesdamas iš dangaus akmenis, sukuria salas, sausumos žemes. Iš augalų liekanų, purvo, molio sukuria pirmuosius žmones, išmoko juos amatų, sukuria jiems darbo įrankius.
Polinezijoje redaguoti
Ši dievybė turi kiek skirtingus, bet panašius vardus Polinezijos regiono šalių vietinių genčių mitologijoje: Takaroa (Naujosios Zelandijos Pietų sala), Tagaloa (Samoa, Niue), Tangaloa (Tonga), Tangagoa (Saliamono Salos), Tana'oa, Taka'oa (Markizų salos), Ta'aroa (Taitis), Kanaloa (Havajai).
Kuko Salose redaguoti
Kuko Salose ne tik plačiai minimas Tangaroa vardas mituose, bet nuo seno gyvuoja jo kultas, atsiskleidžiantis šiuolaikiniame liaudies mene, šia tema gaminami suvenyrai. Skirtingose salose jo antgamtinių galių supratimas šiek tiek gali skirtis:
- Rarotongos saloje Tangaroa laikomas jūrų ir vaisingumo dievu. Jis buvo svarbiausias tarp visų kitų. Dar prieš europiečių atneštą krikščionybę buvo populiarios kultinės šio dievo medžio statulėlės. Jų gaminimo tradicija tęsiama ir šiandien.
- Mangajos salos mituose pasaulis padalintas tarp Tangaroa ir jo brolio dvynio Rongo, jie dalijasi maistu ir žuvimi. Manyta, kad Tangaroa turėjo geltonus plaukus, todėl čia pasirodžius pirmiesiems europiečiams, jie buvo priimti už Tangaroa vaikus.
- Manihikio saloje jis laikytas ugnies dievu.
Įdomūs faktai redaguoti
- Vaisingumo dievo atvaizdas panaudotas Kuko Salų 1 dolerio monetų dizaine (nuo 1972 m.), taip pat memorialinėse Tūkstantmečio serijos 5 centų monetose (2000 m.).
- Jūrų dievo vardu buvo pavadintas Turo Hejerdalo anūko Olavo laivas „Tangaroa“, kuris 2006 m. pakartojo Kon Tikio plausto 1947 m. jūrų žygį Ramiajame vandenyne.
-
Medžio skulptūra Rarotongoje -
Akmeninė figūra Rarotongoje
Literatūra redaguoti
- G. Grey, Nga Mahi a Nga Tupuna, fourth edition. First published 1854. (Reed: Wellington), 1971.
- M. Orbell, The Concise Encyclopedia of Māori Myth and Legend (Canterbury University Press: Christchurch), 1998.